Žodynas

(rus. Krasnaja armija), 1918-1946 m. – Sovietų Rusijos ir Sovietų Sąjungos sausumos kariuomenė bei karinių oro pajėgų oficialus pavadinimas. Nuo 1918 m. vidurio buvo organizuojama visuotinės karinės prievolės pagrindu. 1946 m. pavadinta Sovietine armija.

1917-1918 m. ginkluotų savanorių būriai Rusijoje. 1917 m. pabaigoje ją sudarė apie 200 tūkst. žmonių. 1918 m. sujungta su Raudonąja armija.

(apie 1630-1671), 1670-1671 m. valstiečių karo Rusijoje vadas.

(lot. rehabilitatio – atgavimas), neteisėtai apkaltinto asmens pripažinimas nekaltu, teisių, kurios buvo atimtos, grąžinimas.

1. meninio vaizdavimo būdas, grindžiamas realybės mėgdžiojimu, siekiu objektyviai pavaizduoti tikrovę;
2. literatūros, dailės, teatro ir kitų menų raiškos kryptis, susiformavusi ir paplitusi XIX a. europoje, JAV ir kitose šalyse.

sociologinių ir kultūrinių formų (papročių, pažiūrų, teisės) perėmimas iš praeities ir pritaikymas vėlesnėje visuomenėje.

(lot. referendum – tai, kas turi būti pranešta), valstybės piliečių nuomonės atsiklausimo forma ypač svarbiais valstybinio ir politinio gyvenimo klausimais: visuotinis balsavimas dėl konstitucijos priėmimo ar dalinio jos keitimo, įstatymo priėmimo, dėl valstybės politinio valdymo formos, politikos ir kitais klausimais. Referendumų rezultatai gali turėti galutinio sprendimo galią ir būti viešosios nuomonės pozicija, kurią svarbu žinoti vyriausybei priimant galutinį sprendimą. Referendumas yra vienas iš tiesioginės demokratijos įgyvendinimo būdų.

(lot. reformo – pertvarkau), laipsniškas, bet esminis valstybės gyvenimo, vyriausybės struktūros ar galiojančių įstatymų pertvarkymas ir pakeitimas.

XVI-XVII a. daugelyje Europos krikščioniškųjų šalių vykęs visuomeninis judėjimas, siekęs reformuoti Katalikų bažnyčią.

(lot. regio – šalis, kraštas), didelis savitas gamtinis, ekonominis, politinis teritorinis vienetas. 

(vok. Reich – imperija), Vokietijos valstybė, imperija. A. Hitleriui atėjus į valdžią (1933) Vokietija buvo vadinama Trečiuoju reichu.

(vok. Reichskanzler), Vokietijos imperijos (reicho) vyriausybės vadovas (ministras pirmininkas) 1871-1945 m.

(vok. Reichsrat iš Reich – valstybė, imperija + Rat – taryba):
1. 1867-1918 m. Austrijos-Vengrijos dualistinės monarchijos vakarinės dalies (Cisleitanijos) parlamentas;
2. 1919-1934 m. Vokietijos sąjunginė taryba, parlamento (Reichstago) aukštieji rūmai.

1. Šv. Romos imperijos luomų susirinkimas;
2. Vokietijos parlamentas, veikęs 1871-1945;
3. 1848-1849 m. Austrijos imperijos parlamentas.

Versalio taikos sutartimi (1919) palei Reino upę nustatyta 50 km pločio zona, siekiant apsaugoti Prancūziją nuo galimo Vokietijos įsiveržimo. 1936 m. rugsėjo 7 d. Vokietija į ją įvedė savo kariuomenę, tuo sulaužydama Versalio taiką.

svarbiausia Lokarno konferencijoje (1925) pasirašyta sutartis.

(pranc. Confederation du Rhin, vok. Rheinishe Bund), Napoleono I pagal Paryžiaus sutartį sudarytas V. ir P. Vokietijos 16 valstybių susivienijimas 1806-1813 m. Iki 1811 m. prie jos prisijungė dar 20 Š., V. ir Vid. Vokietijos valstybių. Praktiškai prancūzų protektoratas. Sąjungos valstybės išstojo iš Šv. Romos imperijos. Jose įvestas Napoleono civilinis kodeksas, panaikinta baudžiava. Iširo 1813 m. po Leipcigo mūšio.

(1884-1953), Katalikų bažnyčios veikėjas, Vilniaus arkivyskupas, filosofijos daktaras. 1925-1926 m. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras.

(isp. Reconquista iš reconquistar – atkariauti), VIII a.-1492 m. vykusi Pirėnų pusiasalio krikščioniškų karalysčių kova su musulmonais dėl VIII a. prarastų pusiasalio žemių.

(lot. re – priešdėlis, reiškiantis priešingą veiksmą + conversio – pavertimas), karinės pramonės perorganizavimas taikos metu reikalingų prekių gamybai. Šis procesas dažnai sukelia laikinų ekonominių sunkumų – sumažėja gamybos apimtis, atsiranda daugiau bedarbių.

(pranc. recrute – naujokas, naujokų ėmimas), bendrinis į karo tarnybą paimtų neprivilegijuotųjų luomų civilių paėmimas.

tikėjimas, aiškinantis pasaulį, žmoniją ir žmogų; taip pat tikėjimą atitinkantys ir realizuojantys apeiginiai veiksmai bei tikinčiųjų visuomeninė organizacija.

sen. romėnų mitinis personažas, Romos miesto įkūrėjo Romulo brolis.

(Atgimimas), Vakarų ir Centrinės Europos šalių kultūros ir visuomeninės raidos epocha, žyminti perėjimą nuo viduramžių prie naujųjų laikų kultūros.

pajamų rūšis, reguliariai gaunama iš kapitalo, turto, žemės.

(vok. renten – duoti pelną), vienas gamybos ekonominių rodiklių, rodančių racionaliai naudojamus materialinius, darbo ir piniginius išteklius; augant rentabilumui, didėja pelnas; rentabilumas didėja efektyviau naudojant medžiagas, žaliavas, kurą, įrengimus, laiką bei darbo jėgą.

(lot. reparatio – atstatymas, atitaisymas), visiškas ar dalinis karo nuostolių atlyginimas, kurį turi sumokėti karą pralaimėjusi valstybė laimėjusiai valstybei. Reparacijas turėjo mokėti Vokietija po I ir II pasaulinių karų, taip pat Italija, Japonija, Suomija po II pasaulinio karo. Mokėjimai sustabdyti 1953 m.

(lot. repatriatio – sugrįžimas į tėvynę), tarpt, teisei neprieštaraujantis užsienio valstybėje esančių kitos valstybės piliečių grąžinimas į jų valstybę pagal juos išleidžiančios ir priimančios valstybių susitarimą.