Žodynas

XVI a.-1920 m. egzistavusi valstybė Vid. Azijoje, Amudarjos žemupyje.

(Chiang Kaishek, Jiang Jiehi; 1887-1975), Kinijos generolas, politikas. Nuo 1926 m. Gomindano partijos vadovas. Tautinės Kinijos lyderis (1928-1949), prezidentas (1928-1931, 1943-1949). Suvienijo Kiniją, įvykdė finansų reformą, pagerino komunikacijas ir švietimą, kovojo su komunistais ir japonais. 1949 m. laimėjus komunistams, pasitraukė į Taivaną ir iki pat mirties buvo Kinijos Respublikos prezidentu.

(lot. Marcus Tullius Cicero; 106-43 pr. Kr.), Romos respublikos politikas, žymiausias romėnų oratorius, retorikas, filosofas, romėnų prozos pradininkas.

(Ch'in, Qin; 221-206 pr. Kr.), pirmoji Kinijos imperatorių dinastija, iš kurios kilo ir pats Kinijos pavadinimas.

(tikr. Temudžinas; 1155-1227), mongolų genčių chanas. Įkūrė didžiulę mongolų imperiją, nusidriekusią nuo Kinijos iki Artimųjų Rytų.

Dziučenų (Juchen), tungūzų kilmės genčių, dinastija ir valstybė Š. ir Š. r. Kinijoje XII-XIII a.

(it. 1500-ieji, arba XVI a.) terminu menotyrinėje literatūroje vadinamas XVI a., kaip brandžiojo ir vėlyvojo Renesanso laikotarpis italų mene.

feodalinė žemės renta, mokama pinigais arba natūra žemės savininkui baudžiauninkų ir laisvųjų žmonių (žemės laikytojų), valdančių žemę pagal činšo teisę. LDK činšas labiau buvo piniginė duoklė, mokama daugiausia baudžiauninkų.

(lot. circus – ratas), sen. romėnų statinys, skirtas dviračių vežimų lenktynėms, gladiatorių kovoms, karo vadų triumfo eitynėms ir kt. pramogoms. 

(it. cittadella):
1. nedidelė tvirtovė šalia viduramžių miesto; joje buvo kareivinės, ligoninė, kalėjimas. Supo atviras plotas – esplanada. XIX a. prarado gynybinę reikšmę;
2. labiausiai įtvirtinta, uždariausia tvirtovės dalis, pritaikyta savarankiškai gynybai. Citadelėse laikytos neliečiamos ginklų, maisto atsargos.

(1875-1911), dailininkas, kompozitorius, vienas iš Lietuvių dailės draugijos (įk. 1907 m.) organizatorių.

(lot. civilis – pilietinis), valstybės administracijos dalis (neskaitant valstybės ginkluotųjų pajėgų ir policijos), vykdanti politikų sprendimus, kurie liečia civilių (ne kariškių) valstybės piliečių reikalus.

(angl. civilisation, pranc. civilisation, iš lot. civilis – pilietinis), aukštos kultūros žmonių visuomenė, turinti šiuos esminius požymius: valstybę, miestus, raštą, monumentaliąją architektūrą, mokslą.

(sutr. iš rus. Črezvyčainaja komisija), Sovietų Rusijos slaptoji policija, įsteigta 1917 m. pab. kovai su kontrrevoliucija, sabotažu, spekuliacija. Pirmasis vadovas – F. Dzeržinskis. ČK darbo metodas buvo teroras, nevaržomas teisinių ir moralinių principų. 1922 m. buvo pakeista GPU, 1934 m. – NKVD, 1946 m. – MVD.

[sk. kū dėta] (pranc.), valstybinis perversmas. Šis terminas labai dažnai tekstuose neverčiamas ir vartojamas prancūzų kalba.

(Huldrych Zwingli; 1484-1531), Ciūricho (Šveicarija) protestantų vadovas. Nepriklausomai nuo Liuterio, priėjo panašių išvadų studijuodamas Šventąjį Raštą iš mokslininko humanisto pozicijų.

(1909-1947), lietuvių rašytojas. 1940 m. „Liaudies seimo“ narys, delegacijos, vykusios prašyti priimti Lietuvą į SSRS, narys.

žr. Centrinė žvalgybos valdyba.

(angl. D-day), 1944 m. birželio 6 d. sąjungininkių (JAV ir D. Britanijos) kariuomenių išsilaipinimo Normandijoje kodinis pavadinimas. Šiais karo veiksmais buvo atidarytas antrasis frontas. Operacijai vadovavo generolas D. Eizenhaueris, vėliau tapęs JAV prezidentu.

Romos imperijos provincija dabartinės Rumunijos teritorijoje (Transilvanijoje, Banate, Oltenijoje), vienas iš Padunojo aukso gavybos centrų.

(Eduard Daladier; 1884-1970), Prancūzijos Radikalų partijos vadovas. 1924-1940 m. buvo ministras, ministras pirmininkas. Dalyvavo Liaudies fronto veikloje. 1938 m., būdamas ministru pirmininku, pasirašė Miuncheno susitarimą. Po karo vadovavo kairiųjų respublikonų susivienijimui. Nuo 1958 m. politinėje veikloje nedalyvavo.

(didysis šventikas iš mong. dalai – okeanas (mokytųjų žinojimo) + tibet. (tylama – šventikas), nuo XVI a. Tibeto budistų (lamaistų) „geltonkepurių' (Gelugpa) ordino vyriausiasis dvasinis, nuo XVII a. – ir Tibeto pasaulietinis vadovas.

(1827-1862), slaptos anticarinės organizacijos Lietuvos jaunimo brolybės sąjungos įkūrėjas. Sąjungą įkūrė 1846 m. kartu su broliu Pranciškumi.

(1825-1904), 1863 m. sukilimo dalyvis. Su broliu Aleksandru 1846 m. įkūrė Lietuvos jaunimo brolybės sąjungą.

dviejų valstybių sąjungos būdas, kai jas jungia vienas valdovas ir bendra užsienio politika.

viena iš aukštos kokybės raštuoto plieno rūšių. Gaunamas kalviškojo suvirinimo būdu. Plačiai naudotas kardų ir kt. ginklų gamyboje.

(1780-1840), dailininkas tapytojas. Nutapė istorinių kompozicijų („Tadas Kosciuška Petropavlovsko tvirtovėje“, „Grįžtanti Napoleono armija Vilniaus rotušės aikštėje“, „Kryžiuočių magistro Ulricho fon Jungingeno mirtis ties Žalgiriu“ ir kt.), portretų, autoportretų, peizažų.

pagal Versalio taikos sutartį Lenkijai atitekusi Vokietijos teritorijos dalis (71 km pločio Lenkijos ruožas, prieinantis prie Baltijos jūros). Jis 1919-1939 m. atskyrė Rytų Prūsiją nuo Vokietijos. Šioje teritorijoje buvęs Dancigo (dab. Gdanskas) miestas gavo laisvojo miesto statusą.

XIII a. pradžios lietuvių kunigaikštis. Veikiausiai vienas iš vyresniųjų lietuvių žemių konfederacijos kunigaikščių.

(apie 1201-1264), Haličo kunigaikštis.