Žodynas

(1922-1992), Čekoslovakijos politikas, „Prahos pavasario“ lyderis.

(1888-1932), architektas, dailininkas scenografas. Vienas iš Lietuvių meno kūrėjų draugijos, Valstybės archeologinės komisijos, Lietuvių inžinierių draugijos steigėjų. Dirbo architektu Lietuvos prekybos ir pramonės ministerijoje.

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos ir jo brolio Skirgailos su Kryžiuočių ordinu sudarytos 3 sutartys Dubysos žiočių saloje 1382 m. spalio 31 d.

(it. duče – vadas), fašistinės Italijos diktatoriaus, B. Musolinio titulas.

senovės Rusioje – kunigaikščio patarėjų taryba. XVI-XVII a. bajorų dūma virto aukščiausiuoju įstatymų leidimo organu, bet Petras I 1711 m. ją panaikino. 1870 m. sukurtos miestų savivaldybės taip pat pavadintos dūmomis. Valstybės Dūmos vardas suteiktas 1906-1917 m. veikusiam Rusijos imperijos parlamentui. Valstybės Dūma dar kartą įkurta 1993 m.

Lietuvos viduramžių valstiečio sodyba (kiemas) su žmonėmis ir žeme. Praminta dūmu, nes kūrenant židinį be kamino rūkdavo visas namo stogas.

(1910-1991), lietuvių mokslininkė, etnografė.

(1909-2000), lietuvių istorikas, istorijos mokslų daktaras.

1260 m. liepos 13 d. žemaičių laimėtos kautynės prieš jungtinę Kryžiuočių ir Livonijos ordinų, danų ir švedų pulkų kariuomenę. Mūšis įvyko kuršių žemėje prie Durbės ežero (dabartinė Latvija, Liepojos apylinkės). Ši pergalė sustabdė kryžiuočių veržimąsi į Žemaitiją, sukilo kai kurios baltų gentys, prasidėjo Didysis prūsų sukilimas.

Kryžiuočių ordino brolis, magistro kapelionas, „Dusburgo kronikos“ autorius.

viduramžiais – feodalo valda ir gyvenvietės apie ją, vėliau – stambaus žemės valdytojo ūkis. Feodalinį dvarą sudarė feodalo žemė – domenas ir valstiečių naudojama žemė.

XV-XVIII a. LDK centrinės valdžios pareigūnas. Rūmų arba dvaro iždininkas buvo didžiojo iždininko pavaduotojas, tvarkė asmeninį didžiojo kunigaikščio biudžetą. Iždininkai buvo ATR senatoriai. Nuo 1775 m. rūmų iždininkas turėjo ministro rangą.

(kt. rūmų maršalas), XV-XVIII a. LDK centrinės valdžios pareigūnas. Didžiojo (žemės) maršalo pavaduotojas.

ankstyvaisiais viduramžiais suformuluota bažnyčios ir valstybės santykį nagrinėjanti teorija. Pagal ją žmonių visuomenė turi dvigubą vertybių sistemą ir dvigubą organizaciją, kuri tas vertybes saugo. Dvasiniais interesais ir amžinuoju išganymu rūpinasi bažnyčia, kuriai priklauso ir visuomenės švietimas. Tuo tarpu žemiškieji arba pasaulietiniai interesai ir taikos, tvarkos bei teisingumo palaikymas priklauso pasaulietinei valdžiai ir tam reikalui sukurtoms jos institucijoms.

partinė sistema, kai tarp visų veikiančių partijų pajėgumu ir įtaka išsiskiria dvi partijos, kurios periodiškai keičia viena kitą valdžioje. Dvipartinės sistemos susiklostymas nereiškia, kad kitoms partijoms kaip nors kliudoma veikti, tačiau jų galimybės laimėti rinkimuose daugumą balsų yra labai menkos.

Dzeusas, Hera, Apolonas, Artemidė, Arėjas, Atėnė, Afroditė, Hefaistas, Hermis, Poseidonas, Demetra, Hestija. Šie dievai taip buvo pavadinti pagal Homero kūrybą. Vėliau įtrauktas ir Dionisas.

(lot. Leges duodecim tabularum), sen. Romos įstatymų rinkinys.  12-oje bronzos lentelių V a. pr. Kr. vid. surašyti įstatymai suvaidino reikšmingą vaidmenį tolesnėje Romos teisės raidoje. Jie apie 1000 metų buvo visos Romos teisės pagrindas ir šaltinis.

XIV-XV a. rečiau gyvenamų arba visai negyvenamų žemių juosta Užnemunėje, Vakarų Žemaitijoje ir Šiaurės Aukštaitijoje, skyrusi tankiau gyvenamas Lietuvos sritis nuo Prūsijos ir Livonijos.

apie VIII a. pr. Kr. Paršvos Indijoje sukurta religinė etinė sistema, kurią reformavo Vardamana Mahavira (skr. didysis vyras; apie 599-527 m. pr. Kr.), dar vadinamas Džina (skr. nugalėtojas), garbinamas kaip 24-asis Tirthankara, arba pranašas. Būdingas tikėjimas karma (poelgių visuma ankstesniuose įsikūnijimuose), kurią galima pagerinti tinkamai elgiantis, o tikėjimu ir moraline disciplina pasiekiama tobulybė, ir tuomet nebereikia gimti iš naujo.

(1743-1826), JAV politikas, vienas JAV Nepriklausomybės deklaracijos ir Konstitucijos autorių. Jo pažiūrose atsispindėjo Dž. Loko ir prancūzų švietėjų idėjos.

(kn. can, skr. dhjana – meditacija), svarbiausia budizmo sekta Japonijoje. VI-VII a. atsirado Kinijoje, patyrė didelę daosizmo įtaką, nuo XII-XIII a. paplito Japonijoje. Jo esmė – siekti išsilaisvinimo per nušvitimą.

(1877-1926), revoliucionierius, vienas 1917 m. Spalio perversmo Rusijoje organizatorių, Rusijos ypatingosios komisijos (ČK) įkūrėjas ir pirmininkas (1917), pramintas „geležiniu Feliksu“.

(gr. Zeus), vyriausias sen. graikų dievas, dienos šviesos, žaibo, griaustinio, lietaus dievas, pasaulio tvarkos, teisingumo, valdovų, šeimos globėjas, teisės ir dorovės saugotojas. Romoje tapatintas su Jupiteriu.

(g. 1926), Kinijos Liaudies Respublikos (KLR) prezidentas (1993-2003), Kinijos Komunistų partijos generalinis sekretorius (1989-2002).

(arab. djihad – pastangos, uolumas; Europoje dažnai verčiama „šventasis karas“, „kova“), viena svarbiausių musulmonų bendruomenės pareigų, nurodytų Korane. Dabartinėse politinėse deklaracijose suprantamas kaip musulmonų jėgų mobilizacija islamui ginti. Pabrėžiamos taikios islamo plitimo ir įtvirtinimo formos. Ne tik taikos, bet ir karo metu islamas draudžia terorizmą, žmonių grobimą, lėktuvų nuvarymus, jeigu tai nukreipta prieš civilius.

(Lyndon Johnson; 1908-1973), JAV politikas, 1963-1969 m. prezidentas. Tęsė Dž. Kenedžio pradėtas mokesčių mažinimo ir politinių teisių įstatymo rengimo programas, padidino JAV kariuomenės skaičių Vietname, tuo pakenkdamas savo populiarumui. 1968 m. dėl antikarinių visuomenės nuotaikų nebesiryžo kelti savo kandidatūros kitai kadencijai.

(egipt. Netjerykhnet; XXVII a. pr. Kr.), antrasis III Egipto dinastijos faraonas. Viziriu pasirinko talentingą mokslininką, architektą, žynį Imchotepą, kuris suprojektavo ir pastatė pirmąją 6 pakopų laiptuotąją piramidę Sakaroje (į pietvakarius nuo dab. Kairo). Sostinę perkėlė į Memfio miestą. Jo valdymas laikomas pirmuoju Egipto pakilimo ir klestėjimo periodu. Pagal egiptiečių tradiciją valdė 14 metų.

antroji autentiška Kinijos valdovų dinastija, valdžiusi apie XI a. pr. Kr.-256 m. pr. Kr. Džou dinastiją pakeitė Cinų dinastija.

(1898-1976), Kinijos revoliucionierius, ministras pirmininkas (1949-1976).

Lietuvos etnografinė sritis, Aukštaitijos dalis abipus Nemuno vidurupio (Alytaus, Lazdijų, Trakų, Varėnos rajonai, Šalčininkų rajono vakarinė dalis). Apima dzūkų tarmių plotą. Pavadinimas pradėtas vartoti XIX a. lietuvių literatūroje.