Žodynas

institucija, kuri sprendžia, ar įstatymai ir kiti parlamento aktai neprieštarauja konstitucijai, o šalies prezidento ir vyriausybės aktai – konstitucijai arba įstatymams.

(pranc. constitutionnalisme):
1. politikos ir valstybinės teisės mokslo srovė, geriausia valstybės valdymo forma pripažįstanti konstitucinę monarchiją;
2. politinė sistema, pagrįsta rašytine konstitucija, konstituciniais valdymo metodais.

(lot. consul):
1. valstybės pareigūnas, užsienio valstybėje atstovaujantis savo valstybės piliečių interesams;
2. vykdomosios valdžios pareigūnas sen. Romos respublikoje. Konsulai buvo du. Jie vadovavo karuomenei, šaukė senato ir tautos susirinkimus, vykdė jų nutarimus;
3. Prancūzijos valstybės aukščiausiasis pareigūnas konsulato laikotarpiu (1799-1804 m.).

1. vienos valstybės įstaiga kitos valstybės teritorijoje konsuliniams santykiams palaikyti;
2. 1799-1804 m. valstybinės valdžios forma Prancūzijoje.

prieš D. Britaniją Prancūzijos vykdyta politinių bei ekonominių priemonių sistema 1806-1814 m., paskelbta Berlyno dekretu. Prancūzams, jiems pavaldžioms šalims bei sąjungininkams buvo uždrausti visi ryšiai su D. Britanija.

(lot. contra – prieš + signare – pasirašyti), teisės akto tvirtinimo būdas. Valstybės vadovo ar parlamento aktas įgyja teisinę galia, kai jį dar pasirašo ministras pirmnininkas arba įgaliotasis ministras.

1. suma, kurią nugalėta valstybė pagal taikos sutartį turi sumokėti nugalėtojai;
2. prievartinės piniginės rinkliavos iš okupuotų teritorijų gyventojų.

(1777(?)-1836), publicistas, bibliotekininkas. 1794 m. ir 1831 m. sukilimų dalyvis.

(lot. contra – prieš + reformatio – pertvarkymas), Katalikų bažnyčios priemonių visuma XVI a. vid.-XVII a. kovai su V. ir Centr. Europoje išplitusia reformacija. 

1. kova prieš revoliuciją;
2. siekis sugrąžinti ikirevoliucinę tvarką.

(lot. conventio – sutartis), tarptautinė sutartis, nustatanti santykius tarp valstybių tam tikroje srityje (kariavimo, žmogaus teisių apsaugos, žvejybos ir kt.).

(lot. conventus – susirinkimas):
1. įstatymų leidybos institucija, šaukiama įvairiose šalyse konstitucijai priimti arba pakeisti;
2. Prancūzijos didžiosios revoliucijos laikotarpio įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji institucija. Veikė 1792-1795 m. 1792 m. priėmė karaliaus valdžios panaikinimo dekretą, Prancūziją pirmą kartą paskelbė respublika.

(lot. convocatio – sušaukimas), tarpuvaldžiu (laikotarpiu be valdovo) vykęs ATR seimas karaliaus rinkimų vietai ir laikui nustatyti.

įmonė, kurioje darbininkai, gamintojai, tarnautojai veikia susivieniję bendrais ekonominės veiklos tikslais.

(1473-1543), lenkų astronomas, matematikas, ekonomistas. Heliocentrinės pasaulio sistemos kūrėjas.

šventoji musulmonų knyga. Joje išdėstytas islamo pradininko Mahometo mokymas, religinės dogmos, kulto ir ritualo priesakai, moralės ir teisės normos.

(1950-1953), karas tarp Korėjos Liaudies Demokratinės Respublikos (Š. Korėjos) ir Korėjos Respublikos (P. Korėjos).

(Lavr Kornilov; 1870-1918), rusų karininkas, generolas. Vienas kovos su bolševikų valdžia vadovų.

(lot. corporatio – bendrija):
1. verslo organizavimo forma, reiškianti ribotos civilinės atsakomybės juridinį asmenį, kuriam būdinga išplėtota struktūra (dažn. akcinę bendrovę, susivienijimą);
2. įstatymų nustatyta tvarka su vyriausybe bendradarbiaujanti interesų grupė.

vyriausybės ir interesų grupių tarpusavio santykių sistema: vyriausybė bendradarbiauja su atskiromis interesų grupėmis (korporacijomis) įstatymų nustatyta tvarka. Korporatyvizmo sąlygomis pagal įstatymus sudaroma interesų grupių hierarchija, o politiniai sprendimai dažniausiai priimami vyriausybės ir korporacijų kompromiso būdu.

(it. corsaro), jūrų plėšikas, piratas.

(isp. cortes – karaliaus dvaras), Ispanijos parlamentas. Susideda iš Senato (259 nariai) ir Deputatų Kongreso (350 narių).

(lot. corruptio – gadinimas, papirkimas), įstatymų draudžiamas, bet stichiškai nuolat atsirandantis biurokratiniu būdu organizuotos valdininkijos nelankstumo kompensacijos mechanizmas, t. y. valdininkų papirkinėjimas.

XVI-XX a. pradžios Lietuvos bajorų giminė. Kilę iš Mazovijos. Daugiausia dvarų LDK įsigijo XVII a. viduryje vedybomis. Daugiausia valdų turėjo vidurinėje Lietuvos dalyje.

(1738-1794), lenkų kunigas, rašytojas ir politikas. Nuo 1781 m. infliantų (Uždauguvio) vyskupas. Dalyvavo Baro konfederacijoje ir Ketverių metų seime. Reformų ir Gegužės trečiosios konstitucijos priešininkas. Vienas iš Targovicos konfederacijos vadų Lietuvoje. T. Kosciuškos sukilėlių pakartas už bendradarbiavimą su Rusija.

(1741-1794), LDK politinis, karo veikėjas. Prisidėjęs prie Baro konfederacijos, 1768 m. pirmasis suorganizavo konfederatų būrius Lietuvoje. Žlugus Baro konfederacijai (1772), orientavosi į Rusiją. 1790 m. įstojo į Rusijos kariuomenę, generolas leitenantas. Dalyvavo Lenkijos emigrantų – Gegužės 3-osios konstitucijos priešininkų – veikloje, padėjo caro vyriausybei 1792 m. suorganizuoti Targovicos konfederaciją.

(1746-1817), Lenkijos ir Lietuvos politinis ir karo veikėjas, generolas. 1794 m. ATR sukilėlių ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas diktatorius.

1794 m. vykęs sukilimas Lenkijoje ir Lietuvoje. ATR tautų nacionalinio išsivadavimo sukilimas prieš Targovicos konfederacijos (1792-1793) ir Gardino seimo (1793) įvestą režimą bei antrąjį Respublikos padalijimą (1793), Rusijos ir Prūsijos okupaciją.

(pasaulio atsiradimas), astronomijos šaka, tirianti visatą kaip visumą, jos geometrinę struktūrą, evoliuciją bei jos objektų kilmę.

(gr. kosmopolites – pasaulio pilietis), visuomeninės politinės pažiūros ir ideologija, teigianti, kad žmogaus tėvynė yra visas pasaulis.