Žodynas

baltų gentis. Jos teritorija šiaurėje siekė Dauguvą, apėmė Aiviekstės baseiną, vakaruose tęsėsi iki Lėvens upės, o pietuose apėmė Šventosios aukštupį. Sėlių žemės buvo nevienodai apgyventos – tankiau gyventa prie Dauguvos. Gentis išsiskyrė V a. ir gyvavo iki XIII a.

mokslas, tiriantis kalbos vienetų reikšmes, tų reikšmių sisteminius ryšius ir kitimą.

(Sambija), istorinė prūsų žemė Sembos pusiasalyje. Pirmą kartą paminėta 1070 m. Tankiausiai apgyvendinta iš visų prūsų genčių. 1252-1257 m. Sembą užkariavo Kryžiuočių ordinas.

prūsų gentis, gyvenusi Semboje. Minimi nuo XI a. Sembai vertėsi žemdirbyste, prekyba gintaru. XIII a. žymus sembų centras buvo Tvankstė (Tvangstė) arti Priegliaus žiočių. Jos vietoje kryžiuočiai 1255 m. pastatė Karaliaučiaus pilį.

žr. Simonavičius Kazimieras.

pirmoji Biblijos dalis.

(lot. senatus iš senex – senis): 
1. sen. Romos valdžios institucija. Karalių laikais veikė patariamoji karalių taryba, susidedanti pradžioje iš 100, vėliau iš 300 žmonių, patricijų šeimų galvų. Respublikos laikais Senatas šalia tautos susirinkimų tapo pagrindine valstybės valdymo institucija. Senatas turėjo teisę tvarkyti užsienio reikalus, prižiūrėti valstybės finansus ir nuosavybę, spręsti taikos ir karo klausimus, sudaryti taikos sutartis. Respublikos laikais Senatą sudarė 300, vėliau 600, o G. J. Cezario įsakymu net 900 senatorių. Imperijos laikais Senatas ilgainiui neteko savo politinių galių, senatorius skirdavo pats imperatorius; 
2. 1569-1795 m. ATR valdovo taryba – Aukštieji Seimo rūmai. Sudarytas po Liublino unijos (1569) iš buvusių Lenkijos senatorių ir LDK Ponų tarybos narių, vadinamų taip pat senatoriais. Senatoriai – aukščiausi valstybės pareigūnai – buvo skiriami valdovo iš didikų iki gyvos galvos. LDK senatoriais buvo visi vaivados, vyskupai, kaštelionai, didysis ir rūmų maršalkos, didysis ir lauko etmonai, kancleris, pakancleris, didysis ir rūmų iždininkai, Žemaitijos seniūnas. Aukščiausio rango pasaulietinis LDK senatorius buvo Vilniaus vaivada, dvasinis – Vilniaus vyskupas. Iš viso senatorių būdavo apie 140 (iš jų 27-31 iš LDK). Senatas svarstė įstatymų projektus, vidaus ir užsienio politikos klausimus. Posėdžiams pirmininkavo valdovas. XVIII a., kai dėl „liberum veto“ teisės vis dažniau buvo nutraukiama seimų veikla, pradėta šaukti ypatinguosius Senato posėdžius, aptariančius neatidėliotinus valstybės reikalus;
3. kai kurių valstybių (JAV, Airijos, Belgijos, Prancūzijos, Italijos, Kanados) aukštieji parlamento rūmai;
4. daugelio un-tų viena iš valdymo institucijų, kurią sudaro rektorius, prorektoriai, fakultetų dekanai, un-to sekretorius;
5. Rusijos imperijos aukščiausia valstybės ir teismo institucija, pavaldi imperatoriui, veikusi 1711-1917 m. Įkūrė Petras I.

(lot. Lucius Annaeus Seneca; 4 pr. Kr.-65 po Kr.), sen. romėnų filosofas, rašytojas. Stoikas.

viena iš didžiausių Lietuvoje aptvarinio tipo pilių pusiasalyje tarp Galvės ir Lukos ežerų.

muziejus, įsteigtas 1855 m. Vilniaus universitete E. ir K. Tiškevičų, A. Kirkoro, T. Narbuto, L. Sirokomlės-Kondratavičiaus iniciatyva.

1. LDK – didžiojo kunigaikščio žemės valda, duodama valdyti didikams ir bajorams – seniūnams;
2. Rusijos imperijoje – valstybinių valstiečių administracinis ir savivaldos vienetas, sudarytas iš keleto dešimčių kaimų;
3. valsčiaus dalis, sudaryta iš keleto kaimų, 1919-1944 m. Lietuvos Respublikoje.

(pranc. seigneur iš lot. senior – vyresnysis):
1. vidurinių amžių Vakarų Europoje – stambus žemvaldys, turėjęs savo valdžioje tenykščius gyventojus;
2. grupės vasalų valdovas (kitaip – siuzerenas).

M. Alseikaitės-Gimbutienės terminas, apibrėžiantis Vidurio Europos neolito (6500-3500 m. pr. Kr.) visuomenę iki pasirodant indoeuropiečiams.

ledynų tirpsmo srautų tekėjimo vieta.

stačiatikybės atšaka, nepripažįstanti 1653-1666 m. Rusijos stačiatikių bažnyčios patriarcho Nikono reformos (sentikiai laikėsi senų apeigų).

(„Būtųjų laikų pasakojimas“), seniausias išlikęs rusų metraščių sąvadas. Tyrinėtojų nuomone, sudarytas 1110-1112 m. veikiausiai Kijevo Pečorų lauros vienuolio Nestoro iš neišlikusių XI a. rusų metraščių ir kt. šaltinių.

(lot. separatio – atskyrimas), taika, kurią be sąjungininkų žinios arba sutikimo sudaro valstybė, priklausanti kariaujančiai koalicijai. 

siekimas atsiskirti, veikti savarankiškai. Dažniausiai – tautinės, religinės, kultūrinės gyventojų mažumos siekimas atsiskirti nuo didesnės valstybės, gauti savivaldą.

1756-1763 m. vykęs Prūsijos, Didžiosios Britanijos ir Portugalijos karas su Austrija, Prancūzija, Švedija, Rusija, Ispanija. Kare abiejose pusėse dalyvavo ir Vokietijos valstybėlės.

7 sen. graikų vyrai, nusipelnę šios garbės dėl savo praktinės mokslinės, politinės veiklos. Jais laikomi Talis Miletietis, Bijantas Priėnietis, Solonas, Pitakas, Periandras, Epimenidas, Cheilonas.

senovės pasaulio architektūros ar dailės kūriniai, savo dydžiu ar ypatinga pastatymo technika stebinę to meto žmones. Jiems paprastai priskiriama: Egipto piramidės, Aleksandrijos švyturys, kabantys Semiramidės sodai Babilone, Artemidės šventykla Efese, Halikarnaso mauzoliejus, Dzeuso statula Olimpijoje, Rodo salos kolosas.

Palatino, Kapitolijaus, Aventino, Celijaus, Eskvilino kalnai ir Viminalio bei Kvirinalio kalvos, sudariusios antikinės Romos gyvenamąją teritoriją. Jau antikos laikais šie kalnai buvo išlyginti, o slėniai užsipylė.

pasak romėniškosios tradicijos, 753-510 pr. Kr. Romą valdę 7 karaliai: Romulas, Numa Pompilijus, Tūlas Hostilijus, Ankas Marcijus, Tarkvinijus Priskas (Senasis), Servijus Tulijus, Tarkvinijus Superbas (Išdidusis). Pats karalių valdžios egzistavimo faktas istoriškai patikimas, bet karalių skaičius, valdymo detalės sunkiai istoriškai įrodoma.

teisė naudotis svetimu daiktu ar objektas, su kuriuo ta teisė susijusi. LDK, Rusijos imperijoje – laisvųjų valstiečių teisė naudotis dvarininkų miškais, vandenimis. Servitutai panaikinti XX a. I pusėje, žemės reformų metu.

sen. egiptiečių audros, dykumų, karo, blogio dievas.

Romos imperatorių dinastija (193-235 m.).

1920 m. rugpjūčio 10 d. Sevre (netoli Paryžiaus) pasirašyta Antantės valstybių taikos sutartis su karą pralaimėjusia Turkija.

(1884-1963), filosofas.

pagalbinė istorijos mokslo disciplina, tirianti antspaudus. Padeda nustatyti istorinių dokumentų autentiškumą, datą, nagrinėja valstybinių institutų atsiradimą ir raidą.

(Vladislovas Čičinskas; tarp 1614 ir 1621-1673), LDK valstybės veikėjas, dvarininkas. 1660-1666 m. Upytės apskrities paseniūnis, nuo 1673 m. apskrities žemės teismo teisėjas. 1652 m. ATR Seime Varšuvoje, pasinaudojęs „liberum veto“ teise, pirmasis iš LDK atstovų (ir antrasis visos valstybės seimų praktikoje) nutraukė seimą.