Žodynas

LDK teisės kodeksas. Buvo trys Lietuvos Statutai: I įsigaliojo 1529 m., II – 1566 m., III patvirtintas 1588 m. Parašyti kanceliarine slavų kalba. Galiojimas Lietuvoje panaikintas 1840 m.

Vasario 16-osios Nepriklausomybės akte numatyta institucija, kuri turėjo būti išrinkta demokratiniu būdu ir nustatyti Lietuvos „valstybės pamatus“ bei santykius su kitomis valstybėmis. Dėl Nepriklausomybės kovų išrinktas tik 1920 m. balandžio 14-15 d. Seimo pirmininku išrinktas krikščionis demokratas Aleksandras Stulginskis, jis paskelbtas Lietuvos prezidentu.

(iki 1918 02 16 Lietuvos Krašto Taryba, nuo 1918 07 11 Lietuvos Valstybės Taryba), Lietuvos valstybės kūrimo centras 1917-1920 m. Išrinkta 1917 m. rugsėjo 21-22 d. d. Vilniaus konferencijos metu.

valstiečių politinė partija, veikusi 1905-1915 ir 1918-1922 m. Įsteigta 1905 m. gruodžio 5 d. Vilniuje. Steigėjais buvo Juozas Gabrys-Paršaitis, Ernestas Galvanauskas, Petras Ruseckas. Leido laikraštį „Lietuvos ūkininkas“. Pasisakė už Lietuvos nepriklausomybę, valstiečių gyvenimo pagerinimą, žemės suteikimą bežemiams ir mažažemiams.

1. LDK aukščiausiasis teismas, veikęs 1581-1794 m., žemesniųjų teismų išspręstų bylų apeliacinė instancija. Nagrinėjo žemesniųjų teismų teisėjų, pareigūnų tarnybinių nusižengimų bylas. Narius rinko apskričių bajorų seimeliai. Prijungus Lietuvą prie Rusijos (1795), 1797 m. vietoj Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo buvo įsteigtas Lietuvos Vyriausiasis Teismas;
2. Lietuvos Respublikos aukščiausioji teismo institucija 1919-1940 m.

istorinė lietuvių žemė. XIII a. taip vadinta viena iš dabartinės Aukštaitijos sričių, buvusi Nemuno, Neries ir Merkio tarpupyje. Manoma, kad čia susiklostė būsimosios lietuvių tautybės branduolys. XIII a. čia galėjo būti Mindaugo domenas, jungęs kitas lietuvių žemes į Lietuvos valstybę.

(angl. lynchng), savavališkas prievartos aktas, minios ar kelių asmenų susidorojimas su asmeniu, įtariamu įvykdžius nusikaltimą. Pavadinimas kilo nuo JAV plantatoriaus Č. Linčo, rasisto, išgarsėjusio susidorojimais su negrais, pavardės.

(1707-1778), švedų gamtininkas, Upsalos universiteto profesorius, pirmasis Švedijos mokslų akademijos prezidentas. Įvedė dvigubus lotyniškus giminės ir rūšies pavadinimus, sukūrė augalijos ir gyvūnijos sistemas. Pagrindinis darbas – „Gamtos sistema“.

Egėjo jūros civilizacijų rašto sistemos. Linijinis A raštas susiformavo XVII a. pr. Kr., o apie XV a. pr. Kr. jį išstūmė linijinis B raštas. Pirmoji linijinio rašto šaka – linijinis A raštas labiau buvo išplitęs Egėjo jūros baseine, Kretoje, Kipre, o linijinis B – žemyne (Mikėnų kultūroje). Linijinis A raštas iki šiol neiššifruotas, o linijinį B raštą 1953 m. iššifravo anglų mokslininkas M. Ventris.

(Abraham Lincoln, 1809-1865), Šiaurės Amerikos politikas, 1860-1865 JAV prezidentas, vergijos panaikinimo iniciatorius, JAV nacionalinis didvyris.

(1898-1976), SSRS biologas. 1948-1953 m. diktatoriškai vadovavęs sovietų biologijai, pasmerkė G. Mendelio genų teoriją. Jos šalininkus išvijo iš SSRS mokslo įstaigų. Žadėjo sukurti neregėtai derlingas augalų ir gyvulių veisles. Sukūrė teoriją, kad genų nesą, organizmai keičiasi tik veikiami aplinkos. Šią teoriją palaikė J. Stalinas. Tai atitiko tuo metu SSRS viešpatavusią komunizmo doktriną. Valdant SSRS L. Brežnevui, prarado įtaką.

(1634-1689), vienas ateizmo LDK pradininkų.

1922-1940 ir nuo 1993 m. Lietuvos Respublikos piniginis vienetas. Finansų, prekybos ir pramonės ministro 1922 m. rugsėjo 25 d. įsakymu įvestas į apyvartą nuo 1922 m. spalio 1 d. Tai buvo auksu padengta valiuta (1 litas – 0,150462 g gryno aukso). Priimant Lito įstatymą didelį darbą atliko profesorius V. Jurgutis, kuris vadinamas „lito tėvu“.

(oficialiai – Lietuvos ir Baltarusijos Sovietų Socialistinė Respublika), bolševikų sukurta dviejų socialistinių respublikų unitarinė valstybė. RKP(b) nurodymu 1919 m. vasario 27 d. Vilniuje buvo sudaryta jos vadovybė. Liaudies komisarų tarybos pirmininku bei užsienio reikalų komisaru tapo V. Kapsukas. 1919 m. balandžio mėn. Lenkijos kariuomenei okupavus Vilnių, Raudonoji armija buvo priversta trauktis į Baltarusiją, todėl iširo ir Litbelas.

Baltijos jūros raidos stadija (tarp 5800-2500/2300 m. pr. Kr.). Pavadinta sūriavandenio moliusko „Littorina Littorea“ vardu.

(gr. leiturgia – valstybinė prievolė; viešos apeigos):
1. sen. graikų poliuose piliečio prievolė, darbas polio naudai. Atlikdavo pasiturintys polio gyventojai. Formos buvo įvairios – gimnasijų rėmimas ir rūpinimasis jais, teatro rėmimas, įsipareigojimas pastatyti ir išlaikyti laivą ir kt. Už liturgijos vengimą buvo numatyta speciali bausmė – antidosijus;
2. judėjų ir krikščionių religijose – pamaldų visuma. Apima įvairias apeigas, jų perteikimą žodžiu, gestais, veiksmais, judėjimu, t. p. įvairias tradicijas, giesmes.

(mirė apie 1385), jauniausias Gedimino sūnus. Apie 1320 ar 1322-1323 m. vedė Volynės kunigaikščio Adrejaus Jurjevičiaus dukrą ir gavo valdyti Lucką. Mirus žmonai, 1350 m. vedė Maskvos didžiojo kunigaikščio giminaitę Olgą. Tapęs visos Volynės kunigaikščiu, ją prijungė prie LDK. Dėl Volynės ir Haličo nuolat kariavo su Lenkija. Kęstučio ir Algirdo padedamas 1370 m. iš Lenkijos atsiėmė Volynės Vladimirą. 1382 m. rėmė Kęstutį prieš Jogailą. Manoma, kad turėjo tris sūnus. Jo palikimą perėmė sūnus Teodoras.

1569 m. Liubline sudaryta sutartis tarp LDK ir Lenkijos, kuria LDK susijungė su Lenkijos karalyste į federacinę Lenkijos ir Lietuvos Respubliką (nuo 1582 m. Abiejų Tautų Respublika; ATR).

(Lubomirskio rokošas), Lenkijos didžiojo maršalkos ir lauko etmono J. S. Liubomirskio 1665-1666 m. surengtas ginkluotas maištas prieš ATR valdovo Jono Kazimiero ir jo žmonos Liudvikos Marijos politiką, pirmiausia prieš pastangas apriboti bajorų įtaką ir sustiprinti karaliaus valdžią.

(Erich Ludendorff; 1865-1937), Vokietijos generolas ir politikas. Iškilo ir pasižymėjo per I pasaulinį karą.

(Liudvikas Vengras, vengr. Lajos I Nagy, lenk. Ludwik I Wielki; 1326-1382), Vengrijos (1342-1382) ir Lenkijos (1370-1382) karalius, karalienės Jadvygos tėvas. 

(vengr. Lajos II; 1506-1526), Čekijos ir Vengrijos karaliaus Vladislovo II sūnu, Čekijos ir Vengrijos karalius (1516-1526), paskutinis Jogailaičių dinastijos šių šalių valdovas. Žuvo mūšyje prie Mohačo.

(Ludwig IV der Bayer; apie 1283-1347), Vokietijos karalius (1314-1347), Šv. Romos imperijos imperatorius (1328-1347). Globojo Vokiečių ordiną, 1337 m. privilegija patvirtino jo teisę valdyti užkariautas prūsų ir lietuvių žemes.

(Louis XII; 1462-1515), Prancūzijos karalius (1498-1515) iš šalutinės Valua Orleano šakos. Vedė Karolio VIII našlę Oną Bretanietę. 1499m.  atnaujino karą dėl Italijos žemių. Reorganizavo kariuomenę, vykdė teismų, mokesčių, monetarinę reformas. Skatino pramonės ir prekybos plėtrą, dėl to buvo populiarus visuomenėje, vadintas „liaudies Tėvu“ (Pere du peuple).

(Louis XIII; 1601-1643), Prancūzijos karalius (1610-1643) iš Burbonų dinastijos. Henriko IV ir Marijos Mediči sūnus. 1615 m. vedė Oną Austrę iš Habsburgų giminės. Liudviko XIII valdymo metais nuo 1624 valstybės vidaus ir užsienio politikai didelę įtaką turėjo pirmasis ministras kardinolas A. Rišeljė. Valstybėje sustiprintas absoliutizmas, susiaurintos hugenotų teisės, vykdyta kolonijinė ekspansija.

(Louis XIV; 1638-1715), Prancūzijos karalius (1643-1715) iš Burbonų dinastijos. Liudviko XIII ir Onos Austrės sūnus. Jo valdymo metais apogėjų pasiekė absoliutizmas. Buvo vadinamas Karaliumi Saule.

(Louis XVI; 1754-1793), Prancūzijos karalius (1774-1792) iš Burbonų dinastijos.

(Luxemburger), viduramžių Vokietijos didikų giminė, imperatorių ir karalių dinastija. Šv. Romos imperijos imperatoriai (1308-1313, 1377-1400, 1410-1437), Čekijos (1310-1437), Vengrijos (1387-1437) karaliai.

(Martin Luther; 1483-1546), vokiečių teologas, Katalikų bažnyčios reformatorius, protestantizmo (liuteronybės) pradininkas.

viena pagrindinių ir labiausiai išplitusi protestantizmo kryptis, kuriai pagrindus XVI a. padėjo vokiečių teologai M. Liuteris ir P. Melanchtonas. Nepripažįsta griežtos ribos tarp dvasininkų ir pasauliečių. Atsisakė vienuolijos ir celibato, iš 7 krikščionybės sakramentų pripažįsta Krikštą ir Komuniją. Išplitusi Skandinavijoje, dalyje Vokietijos, Estijoje, Latvijoje, bendruomenės veikia JAV, Čekijoje, Vengrijoje, Lietuvoje ir kt.

finougrų gentis, gyvenusi žemėse prie Rygos įlankos, Dauguvos ir Gaujos baseinuose. X-XIII a. gyveno daugiausia apie Rygos įlanką.

(lot. Titus Livius; 59 pr. Kr.-17 po Kr.), romėnų istorikas. Jis buvo pirmasis romėnų istorikas, rėmęsis ne patyrimu, o vien metraščiais, dokumentais, kitų istorikų veikalais. Apie 40 metų rašė 142 knygų veikalą „Nuo Romos įkūrimo“ (Ab urbe condita), skirtą romėnų tautos istorijai nuo pradžios iki 9 m. po Kr. Išliko 35 knygos.

Livonijos ordino, Rygos arkivyskupijos, Kuršo, Saremos-Lenemos ir Tartu vyskupijų konfederacija. Gyvavo XIII-XVI a. vokiečių užgrobtose latgalių, lyvių, estų, dalies kuršių, žiemgalių ir sėlių žemėse. Daugiausia žemių (67 tūkst. km²) priklausė Livonijos ordinui, kita dalis – Rygos arkivyskupui (18 km²) ir jam pavaldiems vyskupams.

1558-1583 metų rusų valstybės karas su Livonija, o nuo 1561 – su LDK, Lenkija bei Švedija.

(Livonijos Švč. Mergelės marijos vokiečių namų Jeruzalėje ordinas), autonominė Kryžiuočių ordino šaka ir teokratinė katalikų valstybė Livonijoje. Sudaryta 1237 m., kai 1236 m. Saulės mūšyje žemaičių sumušto Kalavijuočių ordino likučiai prisijungė prie Kryžiuočių ordino. Likviduotas 1561 m.

(Lietuvos Lenino komunistinio jaunimo sąjunga), sudėtinė SSRS komjaunimo dalis. Pavaldi LKP masinė nesavarankiška kelių šimtų tūkstančių narių jaunimo organizacija, suirusi 1989-1990 m.

(angl. lobby – kuluarai), interesų grupių veikla siekiant paveikti politikus, kad šie priimtų joms palankius politinius sprendimus.

(gr. logikē):
1. mokslas, tiriantis mąstymo dėsnius bei formas, pažinimo metodus ir žinių, samprotavimų, išvadų teisingumo sąlygas;
2. taisyklingas mąstymas, samprotavimų eiga, sveikas protas, vidinis dėsningumas.

(gr. logos – žodis + grapho – rašau), pirmųjų istorinių ir geografinių kūrinių (ankstyviausių prozos veikalų) autoriai (pasakojimų užrašytojai), Herodoto pirmtakai ir amžininkai (VI-V a. pr. Kr.).

(George David Lloyd; 1863-1945), D. Britanijos politikas, liberalų partijos lyderis. 1916-1922 m. koalicinės vyriausybės ministras pirmininkas. 1919 m. D. Britanijos vardu pasirašė Versalio taikos sutartį.