Žodynas

Baltijos jūros raidos stadija (tarp 5800-2500/2300 m. pr. Kr.). Pavadinta sūriavandenio moliusko „Littorina Littorea“ vardu.

(gr. leiturgia – valstybinė prievolė; viešos apeigos):
1. sen. graikų poliuose piliečio prievolė, darbas polio naudai. Atlikdavo pasiturintys polio gyventojai. Formos buvo įvairios – gimnasijų rėmimas ir rūpinimasis jais, teatro rėmimas, įsipareigojimas pastatyti ir išlaikyti laivą ir kt. Už liturgijos vengimą buvo numatyta speciali bausmė – antidosijus;
2. judėjų ir krikščionių religijose – pamaldų visuma. Apima įvairias apeigas, jų perteikimą žodžiu, gestais, veiksmais, judėjimu, t. p. įvairias tradicijas, giesmes.

(mirė apie 1385), jauniausias Gedimino sūnus. Apie 1320 ar 1322-1323 m. vedė Volynės kunigaikščio Adrejaus Jurjevičiaus dukrą ir gavo valdyti Lucką. Mirus žmonai, 1350 m. vedė Maskvos didžiojo kunigaikščio giminaitę Olgą. Tapęs visos Volynės kunigaikščiu, ją prijungė prie LDK. Dėl Volynės ir Haličo nuolat kariavo su Lenkija. Kęstučio ir Algirdo padedamas 1370 m. iš Lenkijos atsiėmė Volynės Vladimirą. 1382 m. rėmė Kęstutį prieš Jogailą. Manoma, kad turėjo tris sūnus. Jo palikimą perėmė sūnus Teodoras.

1569 m. Liubline sudaryta sutartis tarp LDK ir Lenkijos, kuria LDK susijungė su Lenkijos karalyste į federacinę Lenkijos ir Lietuvos Respubliką (nuo 1582 m. Abiejų Tautų Respublika; ATR).

(Lubomirskio rokošas), Lenkijos didžiojo maršalkos ir lauko etmono J. S. Liubomirskio 1665-1666 m. surengtas ginkluotas maištas prieš ATR valdovo Jono Kazimiero ir jo žmonos Liudvikos Marijos politiką, pirmiausia prieš pastangas apriboti bajorų įtaką ir sustiprinti karaliaus valdžią.

(Erich Ludendorff; 1865-1937), Vokietijos generolas ir politikas. Iškilo ir pasižymėjo per I pasaulinį karą.

(Liudvikas Vengras, vengr. Lajos I Nagy, lenk. Ludwik I Wielki; 1326-1382), Vengrijos (1342-1382) ir Lenkijos (1370-1382) karalius, karalienės Jadvygos tėvas. 

(vengr. Lajos II; 1506-1526), Čekijos ir Vengrijos karaliaus Vladislovo II sūnu, Čekijos ir Vengrijos karalius (1516-1526), paskutinis Jogailaičių dinastijos šių šalių valdovas. Žuvo mūšyje prie Mohačo.

(Ludwig IV der Bayer; apie 1283-1347), Vokietijos karalius (1314-1347), Šv. Romos imperijos imperatorius (1328-1347). Globojo Vokiečių ordiną, 1337 m. privilegija patvirtino jo teisę valdyti užkariautas prūsų ir lietuvių žemes.

(Louis XII; 1462-1515), Prancūzijos karalius (1498-1515) iš šalutinės Valua Orleano šakos. Vedė Karolio VIII našlę Oną Bretanietę. 1499m.  atnaujino karą dėl Italijos žemių. Reorganizavo kariuomenę, vykdė teismų, mokesčių, monetarinę reformas. Skatino pramonės ir prekybos plėtrą, dėl to buvo populiarus visuomenėje, vadintas „liaudies Tėvu“ (Pere du peuple).

(Louis XIII; 1601-1643), Prancūzijos karalius (1610-1643) iš Burbonų dinastijos. Henriko IV ir Marijos Mediči sūnus. 1615 m. vedė Oną Austrę iš Habsburgų giminės. Liudviko XIII valdymo metais nuo 1624 valstybės vidaus ir užsienio politikai didelę įtaką turėjo pirmasis ministras kardinolas A. Rišeljė. Valstybėje sustiprintas absoliutizmas, susiaurintos hugenotų teisės, vykdyta kolonijinė ekspansija.

(Louis XIV; 1638-1715), Prancūzijos karalius (1643-1715) iš Burbonų dinastijos. Liudviko XIII ir Onos Austrės sūnus. Jo valdymo metais apogėjų pasiekė absoliutizmas. Buvo vadinamas Karaliumi Saule.

(Louis XVI; 1754-1793), Prancūzijos karalius (1774-1792) iš Burbonų dinastijos.

(Luxemburger), viduramžių Vokietijos didikų giminė, imperatorių ir karalių dinastija. Šv. Romos imperijos imperatoriai (1308-1313, 1377-1400, 1410-1437), Čekijos (1310-1437), Vengrijos (1387-1437) karaliai.

(Martin Luther; 1483-1546), vokiečių teologas, Katalikų bažnyčios reformatorius, protestantizmo (liuteronybės) pradininkas.

viena pagrindinių ir labiausiai išplitusi protestantizmo kryptis, kuriai pagrindus XVI a. padėjo vokiečių teologai M. Liuteris ir P. Melanchtonas. Nepripažįsta griežtos ribos tarp dvasininkų ir pasauliečių. Atsisakė vienuolijos ir celibato, iš 7 krikščionybės sakramentų pripažįsta Krikštą ir Komuniją. Išplitusi Skandinavijoje, dalyje Vokietijos, Estijoje, Latvijoje, bendruomenės veikia JAV, Čekijoje, Vengrijoje, Lietuvoje ir kt.

(lot. Titus Livius; 59 pr. Kr.-17 po Kr.), romėnų istorikas. Jis buvo pirmasis romėnų istorikas, rėmęsis ne patyrimu, o vien metraščiais, dokumentais, kitų istorikų veikalais. Apie 40 metų rašė 142 knygų veikalą „Nuo Romos įkūrimo“ (Ab urbe condita), skirtą romėnų tautos istorijai nuo pradžios iki 9 m. po Kr. Išliko 35 knygos.

Livonijos ordino, Rygos arkivyskupijos, Kuršo, Saremos-Lenemos ir Tartu vyskupijų konfederacija. Gyvavo XIII-XVI a. vokiečių užgrobtose latgalių, lyvių, estų, dalies kuršių, žiemgalių ir sėlių žemėse. Daugiausia žemių (67 tūkst. km²) priklausė Livonijos ordinui, kita dalis – Rygos arkivyskupui (18 km²) ir jam pavaldiems vyskupams.

1558-1583 metų rusų valstybės karas su Livonija, o nuo 1561 – su LDK, Lenkija bei Švedija.

(Livonijos Švč. Mergelės marijos vokiečių namų Jeruzalėje ordinas), autonominė Kryžiuočių ordino šaka ir teokratinė katalikų valstybė Livonijoje. Sudaryta 1237 m., kai 1236 m. Saulės mūšyje žemaičių sumušto Kalavijuočių ordino likučiai prisijungė prie Kryžiuočių ordino. Likviduotas 1561 m.

(Lietuvos Lenino komunistinio jaunimo sąjunga), sudėtinė SSRS komjaunimo dalis. Pavaldi LKP masinė nesavarankiška kelių šimtų tūkstančių narių jaunimo organizacija, suirusi 1989-1990 m.

(angl. lobby – kuluarai), interesų grupių veikla siekiant paveikti politikus, kad šie priimtų joms palankius politinius sprendimus.

(gr. logikē):
1. mokslas, tiriantis mąstymo dėsnius bei formas, pažinimo metodus ir žinių, samprotavimų, išvadų teisingumo sąlygas;
2. taisyklingas mąstymas, samprotavimų eiga, sveikas protas, vidinis dėsningumas.

(gr. logos – žodis + grapho – rašau), pirmųjų istorinių ir geografinių kūrinių (ankstyviausių prozos veikalų) autoriai (pasakojimų užrašytojai), Herodoto pirmtakai ir amžininkai (VI-V a. pr. Kr.).

(George David Lloyd; 1863-1945), D. Britanijos politikas, liberalų partijos lyderis. 1916-1922 m. koalicinės vyriausybės ministras pirmininkas. 1919 m. D. Britanijos vardu pasirašė Versalio taikos sutartį.

(Ignatius Loyola; 1491-1556), ispanų kilmės bajoras, karininkas, jėzuitų ordino įkūrėjas.

1925 m. spalio mėn. Lokarno mieste (Šveicarijoje) vykusioje konferencijoje pasirašytos 7 sutartys dėl Vokietijos sienų garantavimo ir arbitražo. Svarbiausia iš jų – garantinis paktas (arba Reino paktas). Juo Vokietija, Prancūzija ir Belgija pripažino tarpusavio sienų neliečiamumą, o iškilusius ginčus nutarė spręsti derybomis.

(John Locke; 1632-1704), anglų filosofas. Pasisakė už religinę toleranciją, Bažnyčios atskyrimą nuo valstybės. Didelę reikšmę turėjo jo prigimtinės teisės interpretacija, tautos suvereniteto ir visuomenės sutarties principai. 1689 m. parašė „Du traktatus apie vyriausybę“, kuriuose pagrindė konstitucinės monarchijos privalumus, išdėstė mokymą apie valdžios padalijimą į įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir federacinę.

(angl. lock-out – neįsileisti), ginčų tarp darbdavių ir darbininkų sprendimo forma, kai kilus streikui savininkas uždaro įmonę ir atleidžia darbininkus. Tokiu atveju darbininkai dažnai atsisako palikti darbo vietas ir ima kontroliuoti įmonę. Pvz., 1926 m. pavasarį Anglijoje ekonominio streiko metu lokautą paskelbė anglies kasyklų savininkai. Tik vyriausybei suteikus finansinę paramą, problema buvo išspręsta.

(angl. lord iš sen. angl. hlaford – duonos augintojas, šeimininkas), viduramžių Anglijoje feodo savininkas, vėliau aukščiausios anglų dvarininkų titulas, suteikiamas karalystės perams, sudarantiems Anglijos parlamento Lordų rūmus. Nuo XIX a. lordo titulas suteikiamas už nuopelnus mokslo ir kultūros srityje.