Žodynas

sen. žydų genčių politinis vadas, Jahvės pranašas, Penkiaknygės autorius. Gyveno XIII a. pr. Kr. Jahvės įsakymu išvedė žydus iš Egipto nelaisvės, ant Sinajaus kalno gavo iš Jahvės 10 Dievo įsakymų, visų žydų vardu sudarė su Jahve sutartį ir vedė juos į Pažado žemę. Judaizme, krikščionybėje ir islame vienas didžiausių pranašų.

(Muhammad Hosni Mubarak; g. 1928), Egipto politikas, prezidentas (1981-2011).

musulmonai, kovojantys šv. karą. Per 1978-1992 m. Afganistano karą mudžahedais buvo vadinamipartizanai, kariaujantys su prosovietine vyriausybe ir SSRS kariuomene. Po šio karo suskilo į kelias grupes, kurių radikaliausia pasivadino talibais.

(arab. mufti – sprendėjas), musulmonų religinis autoritetas, teisės teoretikas ir žinovas (fakichas), teisėjo (kadi) ar privataus žmogaus prašymu raštu arba žodžiu pateikiantis sprendimą teisiniais ir kulto klausimais, juo remdamasis teisėjas gali priimti teismo nuosprendį.

mokestis už įvežamas į šalį prekes, padidinantis jų kainą.

1931 m. rugsėjo 18 d. japonų įvykdytas Mandžiūrijos miesto Mukdeno (dab. Šenjangas) užgrobimas.

mirusio žmogaus palaikai, specialiomis medžiagomis apsaugoti nuo irimo ir puvimo. Seniausios išlikusios mumijos – Chinchorro (Čilės ir Peru pasienis) datuojamos apie 5000 m. pr. Kr.

(1796-1866), Rusijos valstybės veikėjas, generolas. 1863-1865 m. Vilniaus generalgubernatorius. Vadovavo malšinant 1863-1864 m. sukilimą, pagarsėjo kaip Muravjovas Korikas. Vykdė rusinimo politiką.

1940 m. rugpjūčio mėn. prasidėjęs nacistinės Vokietijos puolimas prieš D. Britaniją.

(pranc. mousquetaires iš mouscjuet – muškieta), negraižtviniais šautuvais, užtaisomais iš laibgalio parako užtaisu (muškieta), ginkluoti Europos kariuomenių pėstininkai XVI-XVII a. Europoje. Nešiojo perpetę, kurioje laikė užtaisą, kulkas ir dagtį.

(Benito Mussolini; 1883-1945), Italijos politikas, vienas fašizmo pradininkų, Italijos fašistų partijos įkūrėjas ir vadovas.

(arab. muslim – islamo išpažinėjas, paklūstantis Dievui), islamo tikėjimą išpažįstantis asmuo. 

(gr. musai), 9 sen. graikų deivės – menų ir mokslų globėjos, Dzeuso ir Mnemozinės (Atminties) dukterys: Erato – poezijos, ypač meilės, Euterpė – lyrinės poezijos, Klėjo – istorijos, Kaliopė – epinės poezijos, Melpomenė – tragedijos, Talėja – komedijų, Terpsichora – šokio, Uranija – astronomijos ir geometrijos, Polihimnija – muzikos ir sakralinės poezijos. Nuolatinės dievo Apolono palydovės. Svarbiausi kulto centrai: Helikono kalnas (Bojotijoje), Parnaso kalnas (Fokidėje).

(1893-1967), rašytojas, oetas, vertėjas, literatūrologas.

(lot. Michalo Lituanus; apie 1490-apie 1560), lietuvių publicistas. Traktato „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“ autorius.

(mirė 1452 Maskvoje), lietuvių kunigaikštis, Žygimanto Kęstutaičio sūnus.

(angl. nabob iš hindi k. nabab – vietininkas):
1. Mogolų imperijos provincijų valdytojai, XVIII a. tapę nepriklausomais kunigaikščiais;
2. Anglijos Ost Indijos bendrovės tarnautojai, praturtėję, kartais nesąžiningu būdu, Indijoje ir pagerinę savo ekonominę bei visuomeninę padėtį Anglijoje.

(nacistai), nacizmo (nacionalsocializmo), Vokietijos valstybinės ideologijos 1933-1945 m., išpažinėjai, nacionalsocialistų partijos nariai.

(lot. natio – tauta), žmonių bendrija, susidariusi istorijos, kultūros, kalbos, teritorijos ir ekonominio gyvenimo bendrumo pagrindu; tauta. Žr. Modernioji tauta.

valstybę sudarančios žmonių bendrijos – valstybės tautos – poreikiai.

1991 m. prieš Lietuvos valstybingumą veikusi komunistinė organizacija. Įkūrė LKP (SSKP) veikėjai M. Burokevičius, J. Jermalavičius ir kiti. Komiteto veiklą rėmė SSRS kariškiai. Grobė visuomeninius pastatus, bandė įsitvirtinti valdžioje. Turėjo radijo stotis „Baltija“ ir „Tarybų Lietuva“.

privačios nuosavybės pavertimas valstybine konfiskuojant arba išperkant.

(pranc. nationalisme), ideologija, skelbianti kiekvienos tautos teisę apsispręsti kurti savarankišką valstybę.

žr. VNSDP.

(nacizmas), Vokietijos valstybinė ideologija 1933-1945 m. Pripažįstamas individo pavaldumas valstybei, valstybės – nacionalsocialistų partijai, o partijos – fiureriui (A. Hitleriui), rasių nelygiavertiškumas, arijų rasės išskirtinumas, neigiama demokratija ir liberalizmas.

istorinė baltų žemė Priegliaus baseino rytinėje dalyje.

(1881-1954), lietuvių archeologas, muziejininkas, Lietuvos kariuomenės generolas leitenantas. Karo muziejaus Kaune organizatorius.

istorinė lietuvių žemė. Manoma, ją buvus Aukštaitijoje, į rytus nuo Žeimenos ir Merkio. Turėjo apimti ir vakarinę Baltarusijos dalį.

Prancūzijos karaliaus Henriko IV 1598 m. išleistas ediktas, pabaigęs konfesinę konfrontaciją tarp katalikų ir hugenotų. Hugenotams buvo suteikta tikėjimo išpažinimo laisvė, pilietinės teisės sulygintos su katalikų teisėmis. Ediktą 1685 m. Fontenblo ediktu panaikino Liudvikas XIV.

(Napoleon I; tikr. Napoleon Bonaparte; 1769-1821), prancūzų pulkininkas, Prancūzijos Respublikos pirmasis konsulas (1799-1804), Prancūzijos imperatorius (1804-1814 ir 1815).