Žodynas

visuma normų ir taisyklių, reguliuojančių suverenių valstybių tarpusavio santykius įvairiose jų bendravimo srityse. Tarptautinė teisė, kitaip negu teisė, veikianti kiekvienos valstybės viduje, saugoma ne atskirų vyriausybių, bet remiasi savanorišku suverenių valstybių apsisprendimu pripažinti tas normas ir jų laikytis.

žr. Mesopotamija.

(angl. interdependence), tokie tarp suverenių valstybių susiklostę santykiai, kada kiekvienos iš jų nacionalinių interesų patenkinimas tampa vargiai įmanomas arba iš viso neįmanomas be tarpusavio bendradarbiavimo.

laikotarpis nuo monarchinės valstybės valdovo mirties iki kito valdovo vainikavimo.

žr. Sovietų Sąjunga.

etninė kultūrinė žmonių bendruomenė, kurios narius sieja bent keletas iš šių požymių: bendra kalba, bendra religija, bendra istorinė praeitis, daugiau ar mažiau aiškus teritorinis apsigyvenimo centras. Tačiau svarbiausias tautiškumo kriterijus yra pačių žmonių savimonė, tai, kuo jie patys save laiko, kokiai tautai jaučiasi priklausą.

valstybės piliečių visuma.

(1925-2006), lietuvių archeologas. Nagrinėjo geležies amžiaus ir feodalinio laikotarpio Lietuvos gyventojų materialinę kultūrą, baltų genčių sąjungų istoriją, respublikos muziejų istoriją, numizmatiką, archeologijos paminklų apsaugą ir archeologijos tyrinėjimų istoriją. Tyrė įvairius Lietuvos laidojimo paminklus, Vilniaus Žemutinę pilį ir kitus objektus.

tautinė bendrija, dėl vienokių ar kitokių priežasčių atsidūrusios svetimos tautos dominuojamoje valstybėje ir dėl savo negausumo nepajėgiančios įkurti nuosavos valstybės.

lietuvių dešinioji politinė srovė. Susikūrė XX a. pradžioje. Skelbė tautos vienybę.

kai kurių nacionalizmo teoretikų vartojamas terminas nacionalizmui apibūdinti. Vid. ir R. Europoje juo bandoma įvardyti XVIII a. II pus.-XIX a. vykusius procesus: naujų ekonominių santykių klostymąsi, šiuolaikinio juridiškai laisvo žmogaus atsiradimą, demokratinių tendencijų kultūroje stiprėjimą, nacionalinės savimonės pabudimą. Tautinio atgimimo terminas, palyginti su nacionalizmu, yra siauresnis.

tautos judėjimas, siekiantis išsivaduoti iš tautinės priespaudos. Lietuvoje prasidėjo XIX amžiuje. Susiformavo lietuvių inteligentija. Atsirado siekimas žadinti lietuvių tautinę savimonę, tirti Lietuvos istoriją, lietuvių tautos buitį, papročius, tautosaką, kurti bendrinę lietuvių kalbą.

žr. suverenitetas.

XVIII a. pab. Prancūzijoje ir JAV suformuota idėja, jog visos tautos turi teisę į politinę nepriklausomybę ir laisvai nustatyti savo valdymo formą. Šia teise rėmėsi visi XIX a. vid. nacionaliniai judėjimai.

žr. Leipcigo mūšis.

nacionalinių revoliucijų banga apėmusi daugelį Europos valstybių 1848-1849 m. Pirmiausia revoliucija kilo Prancūzijoje, o vėliau prasidėjo Vakarų ir Vidurio Europos valstybėse.

(sntr. – TS), tarptautinė organizacija, veikusi 1919-1946 m. Įkurta 1919 m. Paryžiaus taikos konferencijoje. Tikslas – užkirsti kelią naujiems karams, konfliktus spręsti taikiomis priemonėmis.

II pasaulinio karo metais sovietų valdžios vykdyti trėmimai. Apkaltinus „išdavyste“ ir bendradarbiavimu su vokiečiais, 6 tautos buvo ištremtos į Sibirą ir Vid. Aziją.

(mirė 1263), veikiausiai Mindaugo brolio Dausprungo sūnus.

(Margaret Hilda Thatcher; 1925-2013), D. Britanijos valstybės veikėja, ilgiausiai ministrės pirmininkės poste (1979-1991) išbuvusi politikė. Dėl savo tvirto charakterio buvo vadinama „geležine ledi“. 

SSRS, D. Britanijos ir JAV valstybių vadovų konferencija, vykusi 1943 m. lapkričio 28 d. gruodžio 1 d. Teherane (Iranas). Dalyvavo J. Stalinas, V. Čerčilis ir F. Ruzveltas. Buvo numatyta, kad JAV ir D. Britanija ne vėliau kaip 1944 m. gegužės 1 d. atidarys Antrąjį frontą. SSRS įsipareigojo, sutriuškinus Vokietiją, pradėti karą prieš Japoniją. Rytų Europa atiteko SSRS įtakos sferai. Susitarta išsaugoti Irano nepriklausomybę. Pareikštos nuomonės dėl tarptautinės organizacijos įsteigimo pasibaigus karui.

valstybės ar valstybių vyriausybių nustatytų ir jos (jų) saugomų visiems privalomų elgesio taisyklių ir normų visuma.

valstybė, kurioje viešpatauja įstatymai, asmens ir organizacijų laisvės bei demokratinė įstatymų vykdymo kontrolė, o valdžia tarnauja visuomenei.

(angl. Bill of Rights):
1. D. Britanijos konstitucinis aktas, kurį, pritarus karaliui Vilhelmui Oraniečiui, parlamentas pateikė 1689 m. Sudarė 13 straipsnių, kuriais nustatyta konstitucinės parlamento valdžios garantijos, apribota karaliaus kompetencija įstatymų leidybos, finansų, teismo ir karinėse srityse. Numatė reguliarų parlamento šaukimą, rinkimų ir deputatų diskusijų laisvę. Visiems piliečiams garantavo asmeninę religijos išpažinimo laisvę;
2. JAV 1787 m. konstitucijos 10 pirmųjų pataisų. Priimtas 1789 m., įsigaliojo 1791 m. Įteisino žodžio, spaudos, susirinkimų ir kitas demokratines laisves, Bažnyčią atskyrė nuo valstybės.

sen. graikų teisingumo deivė. Urano ir Gėjos duktė. Prometėjo motina. Vaizduota moterimi su raiščiu ant akių ir svarstyklėmis rankose.

(gr. Temistoklēs; 527-459 pr. Kr.), Atėnų politikas, karvedys. Ne kartą buvo archontas ir strategas.

Kijevo kunigaikštis, Gedimino brolis. Apie 1325 m. užėmė Kijevą, veikiausia padedamas didžiojo kunigaikščio Gedimino.

(mirė 1431), Liubarto sūnus, Gedimino vaikaitis, Volynės Vladimiro ir Lucko, vėliau – ir Seversko kunigaikštis.

(apie 454-526), Ostgotų karalius. 488 m. įsiveržė į Italiją, 493 m. nuvertė jos karaliumi pasiskelbusį Odoakrą ir įkūrė ostgotų valstybę su sostine Ravena. Kasiodoro sudarytame Teodoriko raštinės dokumentų rinkinyje „Įvairenybės“ yra paskelbtas jo laiškas, rašytas aisčiams VI a. 3 deš., kurių pasiuntiniai apie 523 m. buvo atvykę pas Teodoriką ir atgabenę valdovui dovanų gintaro.

(lot. Theodosius I Magnus; 346-395), Romos imperatorius 379-392 m.