Žodynas

(gr. Hellēn – graikas), sen. istorijos laikotarpis nuo Aleksandro Makedoniečio žygių pradžios 336 m. pr. Kr. iki romėnų įsigalėjimo Viduržemio jūros rytinėje pakrantėje apie 40 m. pr. Kr. Pasireiškė graikų kalbos, kultūros, mokslo sklaida Rytų kraštuose.

(gr. Hēlios), sen. graikų saulės dievas.

Saulės sistemos sandaros teorija, pagal kurią planetos skrieja aplink Saulę. Jos kūrėjas – lenkų astronomas M. Kopernikas (XVI a.).

žr. Heliocentrinė pasaulio sistema.

Spartos valstybėje vietinių Lakonijos ir Mesėnijos gyventojų palikuonys, spartiečių paversti vergais.

Saugumo ir bendradarbiavimo Europoje pasitarimo, įvykusio 1973-1975 m. Helsinkyje, baigiamasis aktas. Jame patvirtintas esamų Europos valstybių sienų neliečiamumas, nustatyti valstybių tarpusavio santykių principai – suvereniteto teisių gerbimas ir suvereni lygybė, jėgos nenaudojimas, sienų neliečiamumas, teritorijos vientisumas, taikus ginčų reguliavimas, nesikišimas į vidaus reikalus, žmogaus teisių ir laisvių gerbimas, tautų lygiateisiškumas ir teisė tvarkyti savo likimą, valstybių bendradarbiavimas, sąžiningas tarptautinės teisės įsipareigojimų vykdymas.

(Helsinkio konferencija), visų Europos valstybių (išskyrus Albaniją), JAV ir Kanados pasitarimai, vykę 1973-75 Helsinkyje ir Ženevoje. Jame 1975 pasirašytas tarptautinis dokumentas – Helsinkio baigiamasis aktas.

(Henry II; 1133-1189), Plantagenetų giminės Anglijos karalius.

(Heinrich IV; 1050-1106), Vokietijos karalius (1054-1106), Bavarijos kunigaikštis (1055-1061), Šv. Romos imperijos imperatorius (1084-1105).

(Henricus de Lettis; apie 1187-po 1259), kunigas, Rygos vyskupo Alberto istoriografas, vertėjas. 1225-1227 m. lotynų k. parašė „Senąją Livonijos kroniką“ (apima 1184-1227 m. laikotarpį), kurioje aprašomas Livonijos užkariavimas, Padauguvio genčių religija ir papročiai, Kalavijuočių ordino antpuoliai į Lietuvą bei lietuvių atsakomieji žygiai. Pirmasis kroniką 1740 m. iš XVII a. nuorašo paskelbė J. D. Gruberis. Į lietuvių k. kroniką išvertė J. Jurginis (1991).

(Henry VIII; 1491-1547), Tiudorų dinastijos Anglijos karalius (1509-1547), Henriko VII ir Elžbietos Jork sūnus.

ATR Seimo sutarčių su kandidatu į valdovus pastovi dalis. Kitaip vadinama „Pacta conventa“.

(gr. Hēra), sen. graikų santuokos, šeimos, gimdyvių, santuokinės ištikimybės deivė. Krono ir Rėjos dukra, Dzeuso sesuo ir žmona, Hefaisto, Arėjo, Hebės motina. Garbinta Arge, Olimpijoje, Šamo saloje, Korinte, Delo saloje. Tapatinta su romėnų Junona.

(gr. Hēraklēs), sen. graikų mitų didvyris. Dzeuso ir Tėbų karalienės Alkmenės sūnus.

pagalbinė istorijos disciplina, tirianti herbus.

(lenk. herb iš vok. Erbe – palikimas), asmens, šeimos, luomo, miesto, valstybės ar jos institucijos skiriamasis ženklas.

(vok. Herzog), senųjų germanų genčių karo vadas; viduramžiais Vakarų Europoje stambus feodalas, pagal rangą žemesnis už kunigaikštį ir aukštesnis už markgrafą.

(m. 1273), Didžiojo prūsų sukilimo prieš kryžiuočius žymiausias vadas.

(gr. Hermes), sen. graikų Olimpo dievas. Jo veikla įvairialypė: jis buvo dievų pasiuntinys, ir jų valios vykdytojas, mirusiųjų ir gyvųjų tarpininkas, keliatojų globėjas.

(gr. Herodotos, apie 484-apie 430 pr. Kr.), sen. graikų istorikas, keliautojas, vadinamas „istorijos tėvu“.

(vok. Herold, iš lot. heroldus), viduramžiais rūmų bei riterių turnyrų šauklys ir tvarkdarys. Atlikdavo ir herbininko – herbų eksperto funkcijas, sudarinėdavo herbų sąvadus.

(lot. heruli), sen. germanų gentys, gyvenusios Skandinavijoje ir Jutlandijos pusiasalyje.

teorija, atsiradusi XVI a. viduryje ir teigusi, kad Pabaltijo gyventojai yra herulų – germanų genties, gyvenusios Skandinavijoje, Jutlandijos pusiasalyje, palikuonys. Ją paskleidė A. Vijūkas-Kojelavičius.

(Rudolph Hess; 1894-1987), nacistinės Vokietijos politikas. Nuo 1925 m. asmeninis A. Hitlerio sekretorius, nuo 1933 m. Nacionalsocialistų partijos pirmininko pavaduotojas.

(gr. Hesiodos, VIII a. pr. Kr. pab.-VII a. pr. Kr. pr.), sen. Graikijos poetas, kilęs iš Kimės miesto Bojotijoje. Svarbiausi kūriniai: „Darbai ir dienos“, „Teogonija“. Pirmajame aprašė sen. graikų žemės ūkio darbus, gyvenseną, antrajame pirmą kartą pamėgino susisteminti sen. graikų dievų panteoną, paaiškinti dievų, kilmę ir genealogiją.

(gr. hetaira – draugė, bičiulė), sen. Graikijoje – išsilavinusi, netekėjusi ir nepriklausomai gyvenanti moteris.

vėlyvojo paleolito (IX-VIII tūkstm. pr. Kr.) kultūra. Atsirado Svidrų, Arensburgo ir Bromės kultūrų sąveikoje. Paplitusi nuo Nemuno iki Oderio. Šiai kultūrai priklauso didžioji paleolitinių stovyklų Lietuvoje dalis.

mokslas, tiriantis vandenvardžius – jūrų, ežerų, tvenkinių, upių, griovių, šaltinių, įlankų, pelkių, liūnų, brastų – vardus.

(arab. hijra – išsikėlimas, išėjimas), Mahometo ir jo pasekėjų persikėlimas iš Mekos į Mediną 622 m.

(gr. hieros – šventas + arche – valdžia), nuosekli tarnybinių pakopų, titulų, pareigų seka nuo žemesniųjų prie aukštesniųjų pagal pavaldumą.