Žodynas

eserų partijos kairysis sparnas, 1917-1921 m. veikęs Rusijoje kaip atskira partija. Kartu su bolševikais rengė Spalio perversmą. Eserų partija 1917 m. gruodžio mėn. suvažiavime pašalino juos iš partijos. 1917 m. pab. įėjo į V. Lenino vyriausybę. 1918 m. nepritarė Bresto taikai, nutraukė sąjungą su bolševikais. 1918 m. liepos mėn. organizavo maištą prieš bolševikus. Po jo nuslopinimo bolševikai partiją uždraudė.

(1879-1964), lietuvių politikas, publicistas, vienas Lietuvos socialdemokratų partijos vadovų. 1920-1927 m. Seimų narys. 1943-1945 m. VLIK pirmininkas.

(vok. Kaiser iš lot. Caesar – Cezaris, karalius), Šv. Romos imperijos (962-1806) ir Vokietijos imperijos (1871-1918) imperatorių titulas.

(1953-1972) – lietuvių disidentas. Atkreipė pasaulio visuomenės dėmesį, kai 1972 m. gegužės 14 d. Kaune susidegino protestuodamas prieš sovietinę Lietuvos okupaciją.

(ofic. Kristaus kariuomenės broliai), XIII a. 1-4 deš. vokiečių vienuolių karinis ordinas ir jo įkurta valstybė R. Pabaltijyje. 1202 m. įkūrė Rygos vyskupas Albertas. Po 1236 m. vykusio Saulės mūšio, 1237 m. popiežius prijungė Kalavijuočių ordiną prie Kryžiuočių ordino. Kalavijuočių ordinas tapo Kryžiuočių ordino šaka – Livonijos ordinu.

taip senovės Graikijos filosofas Aristotelis vadino vergus. V a. pr. Kr. vergai sudarė apie pusę Atėnų gyventojų. Jie dirbo kasyklose, statybose, atlikdavo įvairius namų darbus. Geriausiai gyveno valstybiniai vergai – raštininkai, tvarkos saugotojai. Dalis vergų galėdavo išsipirkti, tačiau jie netapdavo pilnateisiais piliečiais.

(lot. Calendae), romėnų kalendoriaus pirmoji kiekvieno mėnesio diena, pvz., Calendae aprils – balandžio 1-oji. Per kalendas skolininkai turėjo mokėti skolas pagal skolų knygą, vadinamą calendarium.

(arab. khalifah – pavaduotojas, įpėdinis), po pranašo Mahometo mirties oficialus jo įpėdinių titulas; vėliau – renkamas musulmonų sunitų bendruomenės vadovas; musulmonų teokratinės valstybės (kalifato) vadovas.

kalifų valdoma teokratinė arabų valstybė 632-1258 m.

(Gaius Caesar Germanicus Caligula; 12-41), Romos imperatorius (37-41). Laikomas vienu žiauriausių ir labiausiai nenuspėjamų Romos imperatorių. 

449 m. pr. Kr. Kipro saloje tarp graikų ir persų sudaryta taika, užbaigusi graikų ir persų karus 500-449 m. pr. Kr. Graikams atstovavo Atėnų aristokratas Kalijus. Persai pripažino M. Azijos graikų polių nepriklausomybę bei įsipareigojo nevesti karinio laivyno į Egėjo jūrą. Graikai apribojo savo pretenzijas Viduržemio jūros rytinėje pakrantėje ir Egipte.

(1838-1864), vienas 1863-1864 m. sukilimo vadų. Teisininkas.

(1875-1946), Sovietų Rusijos ir SSRS politikas, vienas bolševikų vadų. 1938-1946 m. SSRS AT Prezidiumo pirmininkas, užsienyje vadintas SSRS „prezidentu“. Jo garbei Tverė pavadinta Kalininu (1931-1990), Karaliaučius – Kaliningradu.

vienas didžiausių pokario partizanų mūšių, vykęs 1945 m. gegužės 16 d. Kalniškės miške, prie Krosnos (Simno vlsč., dab. Lazdijų r.).

(1880-1945), dailininkas tapytojas. Nuo 1905 m. dalyvavo parodose, surengė individualių parodų. Kūryboje vyrauja peizažai („Auksiniai berželiai“, „Upelis pavasarį“, „Miško kelias“ ir kt.) ir portretai (nutapė J. Jablonskio, S. Nėries ir kt. portretus). Nutapė kompozicijų, freskų. Parašė „Tapybos technikos vadovėlį“ (1930).

(pranc. Jean Cauvin, Calvin, lot. Joannes Calvinus; 1509-1564), prancūzų kilmės teologas, Bažnyčios reformatorius, kalvinizmo pradininkas.

(evangelikai reformatai), viena pagrindinių protestantizmo krypčių. Pavadinimas kilo iš pradininko J. Kalvino pavardės. Itin akcentuojama predestinacijos doktrina, pagal kurią Dievas iš anksto pasirenka, kurie žmonės pateks į dangų, o kurie į pragarą. Ši mintis apie išrinktinumą stiprina moralę ir skatina tikslo siekimą. Kalvinistai išrinktinumo įrodymais laiko ne tik pamaldų gyvenimą, bet ir visuomeninę padėtį bei savo darbu užgyventą turtą.

(tikr. Levas Rozenfeldas; 1883-1936), Sovietų Rusijos ir SSRS politikas, fanatiškas pasaulinės komunistinės revoliucijos šalininkas. 1917 m. RKP(b) CK narys.

(jap. kamikadze – dieviškasis vėjas; taip japonai pavadino taifūną, kuris 1281 m. pab. sunaikino Japoniją puolusį mongolų laivyną), II pasaulinio karo metais Japonijos lakūnas mirtininkas, nukreipiantis į taikinius, daugiausia į karo laivus, sprogmenimis pakrautus lėktuvus. 

(Tommaso Campanella; 1568-1639), italų vienuolis dominikonas, filosofas, rašytojas. Populiariausiame savo kūrinyje „Saulės miestas“ (1602 m., išspausdintas 1623 m.) pavaizdavo idealią, religija, morale ir žmogaus protu paremtą, utopinę visuomenę.

(Wilhelm Canaris; 1887-1945), nacistinės Vokietijos politikas, admirolas. 1935-1944 m. vadovavo vermachto karinei žvalgybai (abverui). Organizavo karines provokacijas ir diversijas užgrobiant Austriją ir Čekoslovakiją (1938-1939). 1944 m. dalyvavo sąmoksle prieš A. Hitlerį, buvo suimtas ir pakartas.

1. raštinė;
2. valstybės ar įstaigos skyrius, kur tvarkomi raštai, dokumentai.

(vok. Kanzler):
1. kai kuriose valstybėse viena aukščiausių valstybinių pareigybių, pvz., Austrijoje ir Vokietijoje kancleris yra vyriausybės vadovas; D. Britanijoje iždo kancleris – finansų ministras;
2. Rusijoje iki 1917 m. aukščiausias, I klasės rangas. Suteikiamas užsienio politikos vadovams (užsienio reikalų kolegijos prezidentams, užsienio reikalų ministrams;
3. XV-XVIII a. aukščiausias (po didžiojo kunigaikščio) LDK centrinės valdžios pareigūnas. Rūpinosi užsienio politika, vadovavo valdovo raštinei. Jo žinioje buvo įrašų knygos ir archyvas arba Lietuvos Metrika, valstybės didysis antspaudas. Po 1569 m. sudarytos Liublino unijos atsirado 2 kancleriai (Lenkijos ir Lietuvos), vadinti didžiaisiais. Pareigybė panaikinta 1795 m.

(lot. candidatus – baltai apsirengęs; sen. Romoje pretendentas į valstybės tarybą apsirengdavo balta toga), asmuo, pasiūlytas kokioms nors valstybinėms, visuomeninėms pareigoms ar tarnybai užimti arba pretenduojantis į tas pareigas.

pilis Š. Italijoje, garsi tuo, jog Šv. Romos imperatorius Henrikas IV, pralaimėjęs kovą su popiežiumi Grigaliumi VII, pašalintas iš sosto ir ekskomunikuotas, 1077 m. pėsčiomis atėjo prie jos vartų ir labai nusižeminęs prašė popiežiaus atleidimo. Posakis „Eiti į Kanosą“ reiškia gėdingai kapituliuoti.

(Immanuel Kant; 1724-1804), vokiečių filosofas, klasikinės vokiečių filosofijos ir kritinės filosofijos pradininkas.

mūšis netoli Kanų (P. r. Italijoje), kuriame 216 m. pr. Kr. Hanibalo vadovaujama Kartaginos kariuomenė sutriuškino romėnus, vadovaujamus konsulų Lucijaus Emilijaus Paulo ir Gajaus Terencijaus Varono. Po šios pergalės atsirado posakis Hanibal ad fortas (Hanibalas prie vartų), reiškiąs didelį pavojų valstybei. Kanų mūšis laikomas mūšio, per kurį apsupama ir sunaikinama visa priešo kariuomenė, klasikiniu pavyzdžiu.

(Capetiens), Prancūzijos karališkoji giminė ir dinastija, valdžiusi 987-1328 m. Dinastijos pradininkas Hiugas Kapetas.

(lot. capitalis – pagrindinis), sukauptos lėšos, kurias verslininkai gali investuoti į savo įmones ir kurių pagrindu (sėkmės atveju) gaunamas pelnas.

Socialinė ir ekonominė sistema, paremta privačia nuosavybe, asmens laisve ir laisvu sandorių sudarymu. Jai būdingi šie požymiai: 1) privati gamybos priemonių ir kito turto nuosavybė; 2) rinka reguliuoja ką, kiek, kaip ir kuo gaminti; 3) pagrindinė valstybės funkcija – garantuoti nuolatinę konkurenciją.