Žodynas

Didžiojoje Britanijoje – Lordų rūmų pirmininkas.

1. buv. Anglijos respublikos valdovo titulas (O. Kromvelio 1558 konstitucija); 2. D. Britanijos valstybės veikėjų, pvz., regentų, titulas.

(angl. Latin America, isp. America Latina), Amerikos žemyno regionas, apimantis kraštus į pietus nuo JAV – pietinę Š. Amerikos dalį (Centr. Ameriką su Meksika ir Antilų salomis) ir P. Ameriką, kur gyventojai kalba romanų kalbomis.

(1898-1984), lenkų istorikas.

1922-1923 m. Lozanoje (Šveicarija) vykusi tarptautinė konferencija dėl Antantės šalių taikos su Turkija ir plaukiojimo Juodosios jūros sąsiauriais.

(1924-1994), Lietuvos diplomatas.

(1898-1983), Lietuvos diplomatas.

žr. Lietuvos socialdemokratų partija.

žr. Lietuvos SSR.

žr. Lietuvos SSR.

(1910-1999), lietuvių kilmės JAV krepšininkas. Buvo JAV komandos kapitonas 1936 m. Berlyno olimpinėse žaidynėse, kuriose pirmą kartą olimpinių žaidynių istorijoje žaistas krepšinis. JAV komanda šiose žaidynėse laimėjo aukso medalius. Daug nuveikė, populiarindamas krepšinį Lietuvoje. 1939 m. Lietuvoje vykusiose Europos krepšinio pirmenybėse žaidė už Lietuvos komandą.

1429 m. Lucke įvykęs Lietuvos ir Lenkijos valdovų – Vytauto ir Jogailos – susitikimas su Šv. Romos imperatoriumi ir Vengrijos karaliumi Zigmantu I. Jame buvo iškelta Vytauto vainikavimo Lietuvos karaliumi idėja.

(angl. luddites), XVIII a. pabaigos-XIX a. pradžios mašinų laužytojų judėjimo Anglijoje dalyviai. Pavadinimas kildinamas iš pameistrio N. Ludo pavardės. Jis, reikšdamas protestą prieš šeimininko savivalę, pirmasis sudaužė mezgimo stakles.

(slap. Daumantas; 1921-1951), Lietuvos partizanas, vienas iš pasipriešinimo sovietinei okupacijai vadų.

(dab. Al-Uksor), sen. Tėbų (Egiptas) pietinis rajonas, žymus Amono Ra šventyklos statinių kompleksu, statytu XVI a. pr. Kr.

(1886-1919), pirmas kareivis, žuvęs kovose dėl Lietuvos nepriklausomybės.

ikikapitalistinės visuomenės socialinė grupė, turinti paveldimas, įstatymo ar papročių nustatytas teises ir pareigas. Viduriniais amžiais priklausymas vienam ar kitam luomui, išskyrus dvasininkų, buvo paveldimas.

(lot. Luperkalia), sen. romėnų piemenų šventė, švenčiama vasario 15 d. ir skirta dievo fauno Luperko (lot. lupercus – gynėjas nuo vilkų) garbei. Palatino kalvoje jam buvo aukojamos aukos, o žyniai – luperkai – bėgdavo aplink Palatino kalvą apsisiautę ožio kailiu ir diržais mušdavo praeivius. Toks ritualas simbolizavo žmonių apsivalymą, tikėta, kad tai apsaugo nuo nevaisingumo.

(1898-1976), SSRS biologas. 1948-1953 m. diktatoriškai vadovavęs sovietų biologijai, pasmerkė G. Mendelio genų teoriją. Jos šalininkus išvijo iš SSRS mokslo įstaigų. Žadėjo sukurti neregėtai derlingas augalų ir gyvulių veisles. Sukūrė teoriją, kad genų nesą, organizmai keičiasi tik veikiami aplinkos. Šią teoriją palaikė J. Stalinas. Tai atitiko tuo metu SSRS viešpatavusią komunizmo doktriną. Valdant SSRS L. Brežnevui, prarado įtaką.

finougrų gentis, gyvenusi žemėse prie Rygos įlankos, Dauguvos ir Gaujos baseinuose. X-XIII a. gyveno daugiausia apie Rygos įlanką.

(1889-1934), Ukrainos anarchistas, vienas Ukrainos ginkluoto valstiečių judėjimo vadovų. 1918 m. pradėjo ginkluotą kovą prieš okupacinę austrų-vokiečių armiją Ukrainoje. 1919 m. sudaręs sąjungą su Raudonąja armija kariavo prieš A. Denikiną. 1919 m. pab. - 1921 m. kovojo prieš bolševikus. 1921 m. pasitraukė į užsienį.

(1828-1863), kunigas, vienas 1863 m. sukilimo Lietuvoje vadų.

(1867-1902), poetas, publicistas. Jo bute 1896-1897 m. buvo redaguojami „Varpas“ ir „Ūkininkas“.

(Giuseppe Mazzini; 1805-1872), Italijos revoliucionierius, filosofas, politikas, kovotojas už Italijos suvienijimą.

(it. maf(f)ia iš arab. mahijas – įžūlus pagyrūnas), XVIII a. pab. Sicilijoje slapta, disciplinuota valstiečių organizacija, nukreipta prieš žemės latifundijų savininkus. XIX a. pr. išsigimė į nusikalstamą, dažnai tarptautinę, organizaciją.

seniausia ir labiausiai paplitusi miestų savivaldos teisė. Susiformavo XII-XIII a. Jos pagrindas buvo Magdeburgo arkivyskupo Magdeburgo miestiečiams suteiktos privilegijos. Vėliau išplito į kitus Vokietijos miestus, buvo taikoma Čekijos, Lenkijos, Vengrijos, Lietuvos miestams.

(port. Magalhaes, isp. Magallanes; apie 1470-1521), portugalų jūrininkas, tarnavęs Ispanijoje, keliautojas, pirmosios jūrų kelionės aplink pasaulį organizatorius ir vadovas.

(lot. magia, iš gr. mageia – kerai, burtai), apeigų, susijusių su žmogaus tariamu gebėjimu paslaptingomis antgamtinėmis priemonėmis valdyti gamtos ir įsivaizduojamas jėgas, visuma. (pvz., senovės baltų pagonių maldos ir aukojimai šventose ąžuolų giraitėse.)

(lot. magistratus – viršininkas, vadovas):
1. valstybinės valdžios aukšto rango pareigūnas (pvz., senovės Romoje konsulas, diktatorius, tribūnas ir kt.);
2. LDK miesto, turinčio Magdeburgo teisę, savivaldos institucija XV-XVIII a.;
3. kai kuriose Europos šalyse, Vokietijos žemėse miesto savivaldos institucija;
4. valstybės pareigūnų visuma JAV, Prancūzijoje.

(sanskr. mahat – didysis + raja – karalius, valdovas), Indijos hinduistų monarchų titulas. Turėjo daugiau valdžios nei radža. Politinę valdžią prarado Indijai tapus nepriklausoma 1947 m.