Žodynas

1925 m. spalio mėn. Lokarno mieste (Šveicarijoje) vykusioje konferencijoje pasirašytos 7 sutartys dėl Vokietijos sienų garantavimo ir arbitražo. Svarbiausia iš jų – garantinis paktas (arba Reino paktas). Juo Vokietija, Prancūzija ir Belgija pripažino tarpusavio sienų neliečiamumą, o iškilusius ginčus nutarė spręsti derybomis.

(John Locke; 1632-1704), anglų filosofas. Pasisakė už religinę toleranciją, Bažnyčios atskyrimą nuo valstybės. Didelę reikšmę turėjo jo prigimtinės teisės interpretacija, tautos suvereniteto ir visuomenės sutarties principai. 1689 m. parašė „Du traktatus apie vyriausybę“, kuriuose pagrindė konstitucinės monarchijos privalumus, išdėstė mokymą apie valdžios padalijimą į įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir federacinę.

(angl. lock-out – neįsileisti), ginčų tarp darbdavių ir darbininkų sprendimo forma, kai kilus streikui savininkas uždaro įmonę ir atleidžia darbininkus. Tokiu atveju darbininkai dažnai atsisako palikti darbo vietas ir ima kontroliuoti įmonę. Pvz., 1926 m. pavasarį Anglijoje ekonominio streiko metu lokautą paskelbė anglies kasyklų savininkai. Tik vyriausybei suteikus finansinę paramą, problema buvo išspręsta.

(angl. lord iš sen. angl. hlaford – duonos augintojas, šeimininkas), viduramžių Anglijoje feodo savininkas, vėliau aukščiausios anglų dvarininkų titulas, suteikiamas karalystės perams, sudarantiems Anglijos parlamento Lordų rūmus. Nuo XIX a. lordo titulas suteikiamas už nuopelnus mokslo ir kultūros srityje.

Didžiojoje Britanijoje – Lordų rūmų pirmininkas.

1. buv. Anglijos respublikos valdovo titulas (O. Kromvelio 1558 konstitucija); 2. D. Britanijos valstybės veikėjų, pvz., regentų, titulas.

(angl. Latin America, isp. America Latina), Amerikos žemyno regionas, apimantis kraštus į pietus nuo JAV – pietinę Š. Amerikos dalį (Centr. Ameriką su Meksika ir Antilų salomis) ir P. Ameriką, kur gyventojai kalba romanų kalbomis.

(1898-1984), lenkų istorikas.

1922-1923 m. Lozanoje (Šveicarija) vykusi tarptautinė konferencija dėl Antantės šalių taikos su Turkija ir plaukiojimo Juodosios jūros sąsiauriais.

(1924-1994), Lietuvos diplomatas.

(1898-1983), Lietuvos diplomatas.

žr. Lietuvos socialdemokratų partija.

žr. Lietuvos SSR.

žr. Lietuvos SSR.

(1910-1999), lietuvių kilmės JAV krepšininkas. Buvo JAV komandos kapitonas 1936 m. Berlyno olimpinėse žaidynėse, kuriose pirmą kartą olimpinių žaidynių istorijoje žaistas krepšinis. JAV komanda šiose žaidynėse laimėjo aukso medalius. Daug nuveikė, populiarindamas krepšinį Lietuvoje. 1939 m. Lietuvoje vykusiose Europos krepšinio pirmenybėse žaidė už Lietuvos komandą.

1429 m. Lucke įvykęs Lietuvos ir Lenkijos valdovų – Vytauto ir Jogailos – susitikimas su Šv. Romos imperatoriumi ir Vengrijos karaliumi Zigmantu I. Jame buvo iškelta Vytauto vainikavimo Lietuvos karaliumi idėja.

(angl. luddites), XVIII a. pabaigos-XIX a. pradžios mašinų laužytojų judėjimo Anglijoje dalyviai. Pavadinimas kildinamas iš pameistrio N. Ludo pavardės. Jis, reikšdamas protestą prieš šeimininko savivalę, pirmasis sudaužė mezgimo stakles.

(dab. Al-Uksor), sen. Tėbų (Egiptas) pietinis rajonas, žymus Amono Ra šventyklos statinių kompleksu, statytu XVI a. pr. Kr.

(slap. Daumantas; 1921-1951), Lietuvos partizanas, vienas iš pasipriešinimo sovietinei okupacijai vadų.

(1886-1919), pirmas kareivis, žuvęs kovose dėl Lietuvos nepriklausomybės.

ikikapitalistinės visuomenės socialinė grupė, turinti paveldimas, įstatymo ar papročių nustatytas teises ir pareigas. Viduriniais amžiais priklausymas vienam ar kitam luomui, išskyrus dvasininkų, buvo paveldimas.

(lot. Luperkalia), sen. romėnų piemenų šventė, švenčiama vasario 15 d. ir skirta dievo fauno Luperko (lot. lupercus – gynėjas nuo vilkų) garbei. Palatino kalvoje jam buvo aukojamos aukos, o žyniai – luperkai – bėgdavo aplink Palatino kalvą apsisiautę ožio kailiu ir diržais mušdavo praeivius. Toks ritualas simbolizavo žmonių apsivalymą, tikėta, kad tai apsaugo nuo nevaisingumo.

(1828-1863), kunigas, vienas 1863 m. sukilimo Lietuvoje vadų.

(1889-1934), Ukrainos anarchistas, vienas Ukrainos ginkluoto valstiečių judėjimo vadovų. 1918 m. pradėjo ginkluotą kovą prieš okupacinę austrų-vokiečių armiją Ukrainoje. 1919 m. sudaręs sąjungą su Raudonąja armija kariavo prieš A. Denikiną. 1919 m. pab. - 1921 m. kovojo prieš bolševikus. 1921 m. pasitraukė į užsienį.

(1867-1902), poetas, publicistas. Jo bute 1896-1897 m. buvo redaguojami „Varpas“ ir „Ūkininkas“.

(Giuseppe Mazzini; 1805-1872), Italijos revoliucionierius, filosofas, politikas, kovotojas už Italijos suvienijimą.

(it. maf(f)ia iš arab. mahijas – įžūlus pagyrūnas), XVIII a. pab. Sicilijoje slapta, disciplinuota valstiečių organizacija, nukreipta prieš žemės latifundijų savininkus. XIX a. pr. išsigimė į nusikalstamą, dažnai tarptautinę, organizaciją.

seniausia ir labiausiai paplitusi miestų savivaldos teisė. Susiformavo XII-XIII a. Jos pagrindas buvo Magdeburgo arkivyskupo Magdeburgo miestiečiams suteiktos privilegijos. Vėliau išplito į kitus Vokietijos miestus, buvo taikoma Čekijos, Lenkijos, Vengrijos, Lietuvos miestams.

(port. Magalhaes, isp. Magallanes; apie 1470-1521), portugalų jūrininkas, tarnavęs Ispanijoje, keliautojas, pirmosios jūrų kelionės aplink pasaulį organizatorius ir vadovas.

(lot. magia, iš gr. mageia – kerai, burtai), apeigų, susijusių su žmogaus tariamu gebėjimu paslaptingomis antgamtinėmis priemonėmis valdyti gamtos ir įsivaizduojamas jėgas, visuma. (pvz., senovės baltų pagonių maldos ir aukojimai šventose ąžuolų giraitėse.)

(lot. magistratus – viršininkas, vadovas):
1. valstybinės valdžios aukšto rango pareigūnas (pvz., senovės Romoje konsulas, diktatorius, tribūnas ir kt.);
2. LDK miesto, turinčio Magdeburgo teisę, savivaldos institucija XV-XVIII a.;
3. kai kuriose Europos šalyse, Vokietijos žemėse miesto savivaldos institucija;
4. valstybės pareigūnų visuma JAV, Prancūzijoje.

(sanskr. mahat – didysis + raja – karalius, valdovas), Indijos hinduistų monarchų titulas. Turėjo daugiau valdžios nei radža. Politinę valdžią prarado Indijai tapus nepriklausoma 1947 m.

(Muhammad Ibn Abd Al-lach; tikr. Abul Kasim; apie 570-632), islamo kūrėjas, pagrindinis ir paskutinis tikrojo tikėjimo pranašas („Alacho pasiuntinys“, „pranašo ženklas“), teokratinės arabų valstybės kūrėjas.

(tikr. Jonas Mačiulis; 1862-1932), kunigas, prelatas, žymiausias XIX a. pab.-XX a. pr. lietuvių poetas.

(tekstuose – „Maistas“), akcinė bendrovė, įsteigta 1923 m. J. Vailokaičio, K. Malinausko ir J. Siemaškos. Vertėsi mėsos produkcijos gamyba ir eksportu, ypač bekono.

(lot. majoratus iš major – vyresnysis):
1. nuosavybės paveldėjimo sistema, kai turtas atitenka vyriausiajam sūnui ar vyriausiajam giminės nariui;
2. dvaras ar kitas turtas, paveldėjimo keliu atitenkantis vyriausiajam giminės asmeniui.

(lot. majusculus – didesnis), didžiosios raidės (dažniausiai senovės graikų ir lotynų rašto).

(hebr. mdkkahhah – plaktukas, kūjis), sen. žydų valdovų ir kunigų giminė II-I a. pr. Kr., suvaidinusi svarbų vaidmenį žydų tautos istorijoje.

(Joseph McCarthy; 1909-1957), JAV politikas. 1946-1957 m. senatorius. Respublikonas. Prieš komunistines organizacijas nukreiptų įstatymų iniciatorius ir autorius.

(Niccolo Machiavelli; 1469-1527), italų politikas, filosofas, istorikas, rašytojas. Pirmasis suformulavo ir pagrindė absoliutinės monarchijos, valdymo formos, labiausiai atitinkančios jo gyvenamosios epochos realijas, pagrindus.