Žodynas

(Karolio universitetas), vienas seniausių Europos universitetų. Įkurtas 1348 m. 1380 m. čia studijavo pirmieji studentai iš Lietuvos. 1397 m. universitete įsteigta lietuvių studentų kolegija, kurios globėjas buvo J. Husas.

(pramonės perversmas), rankų darbu paremto agrarinio šalies ūkio persitvarkymas į ekonomiką, paremtą daugiausia mašinine gamyba, ir šį procesą lydintys socialiniai pokyčiai.

mitinis vaizdinys totemizme, žvėris – žmonių genties pranokėja ir globėja.

katalikų vienuolių ordinas, įkurtas Italijoje 1209 m. Buvo pirmi elgetaujantys vienuoliai, smerkė dvasininkijos gobšumą. Lietuvoje atsirado XIII a. per kryžiaus karus ir Mindaugo krikštą. XVIII a. turėjo apie 50 vienuolynų.

(Franz Ferdinand; 1863-1914), Austrijos erchercogas, Habsburgų dinastijos sosto įpėdinis. Bosnijos serbo nušautas Sarajeve kartu su žmona 1914 m. birželio 28 d. P. Ferdinando nužudymas tapo I pasaulinio karo pretekstu.

(Franz Joseph I; 1830-1916), paskutinysis Austrijos imperatorius (1848-1916) ir Vengrijos karalius (1867-1916).

1830 m. paryžiečių sukilimas, nuvertęs konservatyvųjį karalių Karolį X.

teismo institucijos Prancūzijoje, turėjusios tam tikrų politinių teisių. Pvz., Paryžiaus parlamentas, sostą užėmus nepilnamečiam valdovui, turėjo teisę skirti valstybės regentą, peržiūrėti ir svarstyti karaliaus tarptautinius susitarimus, ediktus ir kt.

(1789-1799), Prancūzijos visuomeninio gyvenimo socialinis-politinis perversmas. Vienas svarbiausių XVIII a. įvykių, pakeitęs ne tik Prancūzijos, bet ir visos Europos raidą. Revoliucija panaikino absoliutizmą, feodalinius santykius, įteisino demokratijos ir buržuazinius santykius, atvėrė spartesnių kapitalistinių santykių raidos galimybes.

(1870-1871), Prancūzijos karas su Prūsijos vadovaujama Vokietijos valstybių koalicija dėl viešpatavimo kontinentinėje Europoje. Karui pasibaigus susikūrė Vokietijos imperija, Prancūzijoje žlugo II imperija ir susikūrė III respublika.

(lot. praeambulum – einantis priešakyje), tarptautinio, ES ar nacionalinio teisės akto, sutarties, deklaracijos įvadinė dalis.

kai kuriose valstybėse – miesto policijos viršininkas.

(lot. precarium iš preces – prašymas), ankstyvųjų viduramžių Vakarų Europoje žemės nuomos forma. Teisę naudotis žeme ir pastatais vasalas dažnai įgydavo ne tiesiogiai, bet paprašęs senjoro, kad šis ją išnuomotų (pvz. iš Bažnyčios). Senjoras už žemę Bažnyčiai mokėdavo kasmetinį mokestį, o iš vasalo gaudavo činšą arba atodirbius.

(pranc. premier – pirmasis) žr. ministras pirmininkas.

(angl. presbyterians iš gr. presbyteros – vyresnysis), kalvinistų atšaka. Išplito Anglijoje, Airijoje, Anglijos kolonijose.

(Motiejus; vok. Matthaeus Praetorius; apie 1635-1704), Prūsijos ir Mažosios Lietuvos istorikas, etnografas, tautosakininkas, vertėjas.

(lot. praetor iš praeeo – einu priekyje):
1. Romos respublikos laikų pareigūnas. Ėjo teisėjo pareigas. Nuo 242 m. pr. Kr. rinkti 2 pretoriai: miesto (praetor urbanus), nagrinėjęs romėnų teismo bylas, ir svetimšalių (praetor peregrinus), nagrinėjęs romėnų ir svetimšalių bylas. Pretoriai būdavo skiriami ir provincijoms valdyti, todėl jų nuolat daugėjo: nuo 4 227 m. pr. Kr. iki 16 I a. pr. Kr.;
2. Romos imperijoje – miesto aukštasis pareigūnas.

(lot. praesidens kilm. praesidentis – sėdintis priešakyje), piliečių, parlamento narių ar specialios rinkikų kolegijos renkamas valstybės aukščiausiasis pareigūnas – valstybės vadovas.

demokratinė valstybė, kurioje rinkėjai renka ir jos vadovą (prezidentą), ir parlamentą.

tiesioginis prezidento vadovavimas vykdomajai valdžiai, pvz., JAV yra prezidentinė respublika. Prezidentas vienu metu yra ir valstybės, ir vyriausybės vadovas.

senesnioji žmonijos raidos dalis, apimanti laikotarpį maždaug nuo 2 mln. metų iki atsirandant raštui, fiksuojančiam istorinius įvykius. Lietuvoje priešistore laikomas laikotarpis iki valstybės susikūrimo XIII a.

rinkiminė veikla nuo kandidatų iškėlimo ir registracijos pabaigos iki paskirtos rinkimų dienos.

teorija, teigianti, kad egzistuoja visiems žmonėms įgimtos teisės: laisvės, lygybės, privačios nuosavybės. Tokias idėjas kėlė Platonas, Sokratas, Tomas Akvinietis. Labiausiai paplito XVII-XVIII a. Prigimtinės teisės teoriją propagavo B. Spinoza, Dž. Lokas, Ž. Ž. Ruso ir kiti.

XVI-XVIII a. LDK valstiečių skirtinės žemės rūšis, imama už činšą valstiečio noru kaip priedas prie sėdimosios. Priimtinės žemės daugėjo po karų, epidemijų siekiant atkurti ūkį. Nuo XVIII a. pab. mažėjo, nes išplitus lažui sumažėjo laisvų žemių. Reliktai išliko iki 1861 m. reformos.

(lot. primas – pirmutinis), katalikų ir anglikonų arkivyskupų titulas. 

(vok. Prinz iš lot. princeps – pirmasis, svarbiausias), kai kurių monarchų ir tiesioginių monarcho palikuonių titulas.

(lot. principatus iš princeps – pirmasis), Romos imperijos valdymo sistema, egzistavusi nuo Augusto iki Diokletiano laikų (27 pr. Kr.-284). 

(lot. de facto – faktiškai), diplomatinis valstybės egzistavimo pripažinimas kitos valstybės oficialiu aktu. Dažniausiai suteikiamas, kai šalies vyriausybė kontroliuoja didesnę šalies teritorijos dalį.

(lot. de jure – juridiškai), vienos valstybės nuolatinių diplomatinių atstovybių oficialus atsiuntimas į kitos valstybės teritoriją.

Rusijoje 1864-1917 m. valstybinėje tarnyboje esantis advokatas prie apylinkės teismo ar teismo rūmų.