Žodynas

rinkimų sistema, grindžiama daugumos principu. Kiekvienoje rinkiminėje apygardoje renkama po vieną atstovą, o laimi tas kandidatas, kuris surenka daugiausia balsų.

parlamentinio valdymo įgyvendinimo būdas: vyriausybę sudaro daugumą parlamento vietų kontroliuojanti partija ar partijų koalicija.

(1885-1949), režisierius, aktorius, dramaturgas.

vandens prekybos kelias, kuris naudojant pervalkas iš Dauguvos į Dneprą jungė Baltijos ir Juodąją jūrą. Nenustojo savo reikšmės iki pat XVIII a.

XIII a. pradžios lietuvių kunigaikštis. Minimas Ipatijaus (Hipatijaus) metraštyje. Vienas iš penkių vyresniųjų kunigaikščių, vadovavusių lietuvių žemių konfederacijai ir 1219 m. sudariusių taiką su Haliču-Volyne. Daujotą ir jo brolį Viligailą veikiausiai nužudė Mindaugas.

(1793-1864), lietuvių švietėjas, istorikas, pirmasis parašęs Lietuvos istoriją lietuvių kalba, dar vadinamas Lietuvos istorijos tėvu.

(m. 1613), lietuvių raštijos pradininkas. Vilniuje iš lenkų kalbos išvertė J. Ledesmos katekizmą, parašė jo pratarmę. Tai pirmoji LDK parengta ir 1595 m. išleista lietuviška knyga – „Katekizmas“.

(m. 1299), Nalšios kunigaikštis. Su Žemaitijos kunigaikščiu Treniota nužudė Mindaugą ir du jo sūnus. Įsigalėjus Lietuvoje Mindaugo sūnui Vaišvilkui (Vaišelgai), pabėgo į Pskovą. 1266 m. buvo išrinktas Pskovo kunigaikščiu.

XIII a. I pusės vienas iš vyresniųjų lietuvių kunigaikščių. 1219 m. Haličo-Volynės taikos sutartyje minimas kaip vyresnysis Mindaugo brolis. Manoma, kad buvo vedęs Žemaitijos kunigaikščio Vykinto seserį ir turėjęs sūnus Tautvilą bei Edivydą.

(lot. de facto – faktiškai), diplomatinis valstybės egzistavimo pripažinimas kitos valstybės oficialiu aktu. Dažniausiai suteikiamas, kai šalies vyriausybė kontroliuoja didesnę šalies teritorijos dalį.

(Charles de Gaulle; 1890-1970), Prancūzijos generolas, politikas. Nuo 1943 m. iš Londono vadovavo išsivadavimo judėjimui. 1944-1945 m. Laikinosios vyriausybės vadovas. 1959 m. išrinktas prezidentu ir vadovavo Prancūzijai iki 1969 m. Atsistatydino po 1968 m. Paryžiaus studentų riaušių.

(lot. teisiškai), teisiškas, oficialus valstybės nepriklausomybės pripažinimas, vienos valstybės nuolatinių diplomatinių atstovybių oficialus atsiuntimas į kitos valstybės teritoriją. Iki 1922 m. pabaigos Lietuvą de jure pripažino visos didžiosios pasaulio valstybės.

(pranc. debats), problemų svarstymas, pasikeitimas nuomonėmis susirinkime, posėdyje, konferencijoje.

(lot. decem – dešimt, viri – vyrai), ypatingus įgaliojimus turėjusi 10 piliečių kolegija, rinkta Romos respublikoje. Garsiausia decemvirų kolegija išrinkta 451 m. pr. Kr. Ji surašė 10 įstatymų lentelių. 450 m. pr. Kr., vadovaujant Apijui Klaudijui, parengė dar dvi įstatymų lenteles.

(lot. deficit – trūksta), trūkumas.

(iš rus. dekabrj – gruodis), sukilimas prieš caro patvaldystę ir baudžiavą Sankt Peterburge, Senato aikštėje 1825 m. gruodžio 14 d. Sukilimo dalyviai – daugiausia karininkai, slaptų organizacijų nariai.

(gr. deka – dešimt ir logos – žodis, sąvoka), dešimt dievo įsakymų; judėjų ir krikščionių religinės moralės principai.

Katalikų bažnyčios administracinis vienetas, į kurį įeina kelios parapijos.

(1898-1953), SSRS užsienio reikalų liaudies komisaro V. Molotovo pavaduotojas (nuo 1939). 1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, su ypatingais įgaliojimais buvo atsiųstas vadovauti krašto „savanoriškam įstojimui į SSRS“, t. y. Lietuvos sovietizavimui. Sušaudytas 1953 m.

LDK valstiečių duoklė didžiajam kunigaikščiui rugiais, avižomis, šienu. Naudota pilių įguloms, kariuomenei išlaikyti.

(lot. declaratio – paaiškinimas, parodymas), iškilmingas valstybės, partijos, tarptautinės organizacijos pareiškimas svarbiausiais klausimais ar tam tikromis progomis (pvz., 1948 m. JTO paskelbė Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją).

(lot. de – priešdėlis, reiškiantis atskyrimą, panaikinimą, + kolonizacija), tautų ir visuomenių išsivadavimas iš kolonijinės priklausomybės ir nepriklausomų valstybių kūrimas. Prasidėjo 1775 m. Amerikoje, bet didžiausią pagreitį įgavo po Antrojo pasaulinio karo, kai atsirado ir pati dekolonizacijos sąvoka.

įstatymo galią turintis aukščiausios valstybinės valdžios aktas.

(lot. delegatio – pasiuntimas, paskyrimas), grupė išrinktų ar paskirtų asmenų, kuriuos vyriausybė, organizacija, įstaiga yra įgaliojusi atstovauti jos interesams pasitarime, konferencijoje, posėdyje ar kt.

(lot. delimitatio – ribų nustatymas), bendros kaimyninių valstybių sienos padėties ir krypties nustatymas. Ji fiksuojama sutartyje, smulkiai aprašoma ir pažymima žemėlapiuose. Remiantis delimitacija atliekama demarkacija (pvz., Lietuvos ir Latvijos sienos Baltijos jūroje).

istorinė lietuvių žemė. Ribos, pasak H. Lovmianskio, turėjo beveik atitikti 1566 m. sudarytos Ukmergės apskrities ribas. Manoma, kad žemė apėmė Deltuvos, Ukmergės, Kavarsko, Anykščių, Kurklių, Balninkų, Šešuolių, Videniškių ir galbūt Giedraičių, Dubingių, Molėtų, Utenos apylinkes.

(gr. dēmagōgos iš dēmos – liaudis + agōgos – vadovas), Atėnų demokratų partijos lyderis. Demagogai nėjo oficialių pareigų, darė poveikį tik eklesijoje priimamiems sprendimams, o per juos ir politiniam Atėnų gyvenimui. Žodis neturėjo neigiamos reikšmės, ji atsirado tik išsigimus Atėnų demokratijai. Dabar demagogu dažnai pavadinamas žmogus, siekiantis naudos ar garbės melagingais pažadais, faktų iškraipymu.

(gr. dēmagōgos = dēmos – liaudis + agōgos – vadovas), senovės Graikijoje – politinė vadovo, lyderio veikla. Dabar šis terminas yra įgavęs neigiamą atspalvį ir reiškia politikų siekimą įgyti piliečių pasitikėjimą ir paramą melagingais pažadais, meilikavimu, suktais išvedžiojimais ir sąmoningu faktų iškraipymu.

(pranc. demarcation – atribojimas), valstybinės sienos ženklinimas specialiais ženklais.

žr. demosas.