Žodynas

permainingas pilietinis karas Anglijoje 1455-1485 m. tarp Lankasterių (herbe – raudona rožė) ir Jorkų (herbe – balta rožė) didikų giminių.

hugenotų žudynės Paryžiuje naktį į 1572 m. rugpjūčio 24 d. (Šv. Baltramiejaus dieną).

(1873-1944), poetas simbolistas, diplomatas. Rašė lietuvių ir rusų kalbomis. 1922-1939 m. – Lietuvos neprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras SSRS, nuo 1939 m. – Lietuvos pasiuntinybės Paryžiuje patarėjas. 

(1897-1957), sovietinės kariuomenės generolas majoras. 1918-1919 m. Lietuvoje vadovavo Raudonosios armijos daliniams. Vėliau – Sovietų Rusijos  ir SSRS karininkas. 

kvartero periodo nuosėdinė uoliena. Susideda iš limonito, molio, aleurito, smėlio ir organinių medžiagų liekanų. Lietuvos balų rūdoje aptinkama nuo 18 iki 40% geležies. Jos randama pelkėse, paežerėse, upių krantuose, šiaip pažliugusiose, šaltiniuotose vietovėse.

(1879-1967), Lietuvos diplomatas.

lenkų teisėje naudota priemonė ir bausmė asmenims, pasipriešinusiems teismo sprendimo vykdytojams. Tokių asmenų turtas karaliaus įsakymu, atlyginus nuostolius nukentėjusiems, konfiskuojamas. Jei asmuo ir po banicijos paskelbimo pasipriešindavo karaliaus valdininkui, atsiųstam jo turto paimti, arba baudžiamojo sprendimo vykdymui, jis būdavo paskelbiamas amžiams ištremtu iš valstybės ir netekdavo civilinių teisių.

(pranc. banqueroute):
1. negalėjimas išsimokėti skolų;
2. asmuo, praradęs savo vertę, žlugęs, netekęs įtakos.

(gr. baptistes – krikštytojas), radikali protestantizmo srovė, išsiskyrusi iš Anglijos puritonizmo.

(1835-1902), poetas, kalbininkas, katalikų vyskupas.

(it. barbacane), fortifikacinis statinys, paplitęs viduramžiais (pradėta statyti XIII a. Prancūzijoje). Statytas gynybinės sienos išorėje, prie vartų. Dažniausiai tai cilindrinis bokštas su vartais ir šaudymo angomis, sujungtas tiltu, pakeliamuoju tiltu ar uždara galerija su gynybinės sienos vartais. Skirtas vartų apsaugai ir sparninės gynybos sustiprinimui.

(gr. barbaroi), graikų kultūros klestėjimo laikotarpiu taip buvo vadinami svetimtaučiai, nemokantys graikų kalbos ir nesusipažinę su graikų kultūra. Romos laikais šiuo vardu imta vadinti visas gentis, kurios puldinėjo Romą, arba tas, kurias siekė nukariauti patys romėnai.

(it. Barbarossa – raudonbarzdis), Kayro ad-Din Pašos (turk. Khayr ad Din Pasha) (apie 1483-1546) pravardė. Buvo garsus piratas, Osmanų imperijos sultono vietininkas Alžyre. 1533-1544 m. Osmanų imperijos laivyno didysis admirolas.

(tekstuose – „Barbarosos“ planas), Vokietijos karo prieš SSRS plano kodinis pavadinimas.

LDK valstiečiai, už gautą iš didžiojo kunigaikščio žemę karo metu sudarę atskirus karinius dalinius ir statę tiltus bei kitus įrenginius. Taikos metu už žemę mokėjo duokles (dažniausiai medumi). Prievolę atlikdavo prūsai, bartai ir vakarų lietuviai skalviai, XIV a. atbėgę į Lietuvą nuo kryžiuočių priespaudos.

(pranc. bas-relief – žemas iškilumas), skulptūros rūšis, kai apimčių iškilimas virš plokštumos ne didesnis kaip pusė vaizduojamojo objekto apimties. Žemesnis vaizdas ryškinamas įrėžtu kontūru.

(1761-1818), Rusijos generolas feldmaršalas.

Lietuvos ir Lenkijos didikų katalikų grupuotės sąjunga, sudaryta 1768 m. Bare (Vinicos sritis). Jos tikslas buvo kovoti su Radomo konfederacija prieš Rusijos įtaką Lenkijos ir Lietuvos valstybėje, jos statytinį karalių Stanislovą Augustą Poniatovskį, prieš kitatikių ir katalikų teisių sulyginimą.

(it. barocco – keistas, įmantrus), XVI a. pab.-XVIII a. vid. dailės ir architektūros stilius Europoje bei Lotynų Amerikos šalyse.

didiko titulas, atsiradęs viduramžiais. XIV-XV a. Baronai ėmė skirstytis į hercogus, markizus, grafus, vikontus, paprastuosius baronus. Rusijoje baronais nuo XVIII a. pradžios vadino Latvijos ir Estijos vokiečius didikus.

(1851-1927), lietuvių tautinio atgimimo patriarchas, tautosakininkas, istorikas ir archeologas.

(gr. basileus):
1. sen. graikų monarchijų karalių titulas, ankstyvosios Graikijos istorijos laikais vartotas ir kaip žemės valdos turėtojo titulas.
2. Bizantijos imperatoriaus titulas.

1. XIX a.-XX a. pr. Bucharos emyrate, Chyvos chanate ir rusams priklausiusiame Turkestane veikę ginkluoti plėšikai;
2. sovietinis ginkluoto tautinio pasipriešinimo kovotojų Centr. Azijoje pavadinimas.

(lot. bastia), gynybinis įrenginys, žemas (dažniausiai 2 aukštų) apskrito ar pasagos formos plano bokštas prie pilies arba miesto gynybinės sienos. Supilama iš žemės arba sumūrijama iš plytų ar akmenų. Skirta įsitvirtinti artilerijai fosos ir pilies sienų gynybai. Plačiai statytos nuo XV a. pab. (pradėta Italijoje) iki XVI a. pab. Lietuvoje bastėja yra prie Vilniaus miesto gynybinės sienos (XVII a. I pus.).

(pranc. Bastille), tvirtovė su 8 bokštais ir 30 m aukščio sienomis, pastatyta 1370-1382 m. saugoti Paryžiaus šiaurinėms sienoms. Nuo XV a. joje kalinti nusikaltėliai. XVI a. iš tvirtovės virto kalėjimu, nuo Liudviko XIV valdymo metų joje kalinti tik politiniai nusikaltėliai.

(pranc. bastion), pagrindinis gynybinių įtvirtinimų elementas – išsikišusi penkiakampė tvirtovės sienos dalis, skirta tvirtovės gynybai artilerijos ugnimi.

gynybinių statinių kompleksas. Europoje plito nuo XVI a. pr. iki XIX a. vid. Puolamieji artilerijos smūgiai atremiami iš bastionų. Bastioninės pilys statytos taisyklingo kvadratinio ar daugiakampio plano su kurtinomis ir išsikišusiais kampuose bastionais, apsuptos fosa ir pylimu.

(1208-1255), mongolų-totorių chanas, Čingischano vaikaitis. 1227 m. mongolų imperijos vidurinės dalies valdovas. Vadovavo žygiui į Europą. 1236 m. užkariavo Pavolgio Bulgariją, 1237-1240 m. – Rusią. 1241-1242 m. nusiaubė Vengriją, Lenkiją, Čekiją, Bulgariją iki Adrijos jūros. Grįžęs iš žygio, įkūrė Aukso Ordos valstybę žemutiniame Pavolgyje. Buvo pavaldus Mongolijos didžiajam chanui.

(Fulgencio Batista y Zaldivar, 1901-1973), kariškis, kuris 2 kartus po įvykdytų perversmų valdė Kubą: 1933-1944 m., kai sukūrė stiprią ir efektyvią vyriausybę, ir 1952-1959 m., kai tapo brutaliu diktatoriumi.

(1810-1892), 1850 m. – Kauno vicegubernatorius. Nuo 1860 m. – Vilniaus mokslo apygardos globėjo padėjėjas, 1868-1872 m. – globėjas. Griežtas rusinimo šalininkas.