Žodynas

(Honorius; 384-423), pirmasis Vakarų Romos imperijos imperatorius (395-423).

(gr. hoplitai), sunkiai ginkluoti sen. graikų ir makedoniečių kariuomenės pėstininkai.

(Kvintas Horacijus Flakas; Quintus Horatius Flaccus; 65-8 pr. Kr.), vienas žymiausių romėnų poetų lyrikų.

sen. egiptiečių saulės dievas, faraonų ir jų valdžios globėjas. Vaizduotas sakalu ar žmogumi su sakalo galva.

Žr. Horodlės unija.

(Horodlės susitarimai), LDK ir Lenkijos susitarimas, sudarytas 1413 m. Horodlėje. Juo iš naujo sureguliuoti LDK ir Lenkijos karalystės santykiai, parodytas vieningumas tolesnėje kovoje su kryžiuočiais.

(Miklos Horthy; 1868-1957), Vengrijos politikas. Admirolas (1918), 1920-1944 m. Vengrijos regentas, faktinis diktatorius.

(pranc. huguenots), J. Kalvino mokymo pasekėjų pavadinimas Prancūzijoje.

(Prancūzijos rel. karai), XVI a. II pusės Prancūzijos hugenotų (evangelikų reformatų) karai su katalikais.

laidojimas į žemę. Kūno rengimo laidojimo apeigoms būdas, kai mirusysis nedeginamas.

pažiūrų sistema, žmogų laikanti svarbiausia vertybe ir reikalaujanti visuomeninių santykių žmogiškumo. Reiškėsi skirtingomis istoriškai sąlygotomis formomis. Susiklostė Renesanso epochoje kaip priešprieša viduramžių religinei pasaulėžiūrai.

(gr. Hunnoi, lot. Hunni), Azijos klajoklių genčių sąjunga. Susiformavo II-IV a. Pauralės ir Pavolgio stepėse. Hunų žygiai paspartino Didįjį tautų kraustymąsi.

(Jan Hus; 1369-1415), čekų dvasinninkas, viduramžių Bažnyčios reformatorius.

(Saddam Hussein; 1937-2006), Irako politikas, prezidentas (1979-2003). Diktatorius.

Jano Huso pradėtos bažnytinės reformos šalininkai Čekijoje. Kelis dešimtmečius buvo čekų tautinio sąjūdžio dalyviai. Jų veikla prasidėjo Huso mirtimi (1415). Husitai reikalavo laisvo Šv. Rašto interpretavimo, dvasiškių turtų atsisakymo ir valstybinio persekiojimo sunkiai nusikaltusiems.

(Nicolaus Hussovianus; apie 1480–po 1533), poetas humanistas, rašęs lotynų kalba, poemos „Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę“ autorius.

(Herbert Clark Hoover; 1874-1964), JAV politikas, prezidentas (1929-1932). Respublikonas. Per 1929 m. prasidėjusią ekonominę krizę nesėkmingai mėgino įveikti bedarbystę, gelbėti pramonę, prekybą.

(Abu ali al Husain ibn Abdalllah ibn Sina, lot. forma – Avicena; apie 980-1037), persų kilmės, tačiau daugiausia arabiškai rašęs gydytojas ir filosofas. Taip pat rašė teisės, matematikos, astronomijos, muzikos klausimais. Persiškai kūrė poemas ir lyrinius eilėraščius, arabiškai – apysakas.

(gr. idea – sąvoka, vaizdinys), mintis, siekimų tikslas, suteikiantis veiklai kryptį, pagrindinė mokslinės, meninės kūrybos ar praktinės veiklos mintis.

(m. 945), pirmasis istorinis Kijevo didysis kunigaikštis, Riurikaičių dinastijos pradininkas.

mirusiojo apranga ir daiktai, laidojami kartu su juo.

(gr. eikon – atvaizdas), religinis paveikslas Rytų krikščionybės dailėje, atsiradęs VI a. Bizantijoje, tapomas ant sauso medžio lentos.

(ikono... + gr. grapho – rašau), sistemingas kokio nors siužeto arba istorinio asmens atvaizdo tyrinėjimas, jo prasmės, simbolikos, atributų išaiškinimas.

(gr. eikon – atvaizdas + stasis – paveikslo stovėjimo vieta), ikonomis dekoruota cerkvės vidaus pertvara, skirianti altorinę dalį nuo erdvės tikintiesiems.

susidorojimas su Vokietijos nacių kovos būrių (SA, vok. Sturmabteilung) vadovais 1934 naktį iš birželio 30 į liepos 1 A. Hitlerio pavedimu.

(arab. amma – būti priekyje, vadovauti):
1. musulmonų aukščiausiasis dvasinis ir pasaulietinis vadovas;
2. pagarbus musulmono kreipinys į religinės teisės žinovą arba į bendruomenės maldos mečetėje vadovą.

(arab. imamat – vadovavimas, dvasinė valdžia):
1. bendras musulmoniškos teokratinės valstybės, valdomos imamo, pavadinimas (pvz., Š. Jemenas 1633-1962 m., Omanas 750-1970 m.);
2. musulmonų aukščiausios dvasinės valdžios institucija.

(apie XXVIII-apie XXVII a. pr. Kr.), III Egipto dinastijos faraono Džoserio viziris, vyriausias architektas, astrologas, gydytojas. Laikomas pirmosios laiptuotos piramidės Sakaroje (į vakarus nuo Memfio) projektuotoju ir darbų prižiūrėtoju.

(lot. immigro – apsigyvenu, įsikuriu), dėl ekonominių, politinių, religinių, rasinių motyvų vienos šalies gyventojų persikėlimas į kitą valstybę.

(lot. immigrans – įsikuriantis, apsigyvenantis), svetimšalis, apsigyvenęs ilgesniam ar visam laikui kitoje valstybėje.