Žodynas

(lot. imperator – valdovas), aukščiausias monarchų titulas.

(lot. imperium – valdžia, viešpatavimas), valstybės politika, kuria karinėmis ir ekonominėmis priemonėmis siekiama valdyti kitas šalis.

(lot. imperium – valdžia, valstybė), monarchija, kurią valdo imperatorius, o į ją įeina kelių (dažnai užgrobtų) valstybių arba tautų teritorijos.

(angl. impeachment – apkalta), ypatingas nusikaltusių įstatymams aukštųjų valstybės pareigūnų apkaltinimo ir jų bylų nagrinėjimo būdas.

(lot. immunitas – atleidimas):
1. viduramžių stambiojo feodalo privilegija, išduota karaliaus. Imunitetiniai raštai suteikdavo teisę savo valdose rinkti vyriausybinius mokesčius, vykdyti teismų ir administracines funkcijas;
2. kai kurių įstatymų netaikymas ypatingą padėtį valstybėje užimantiems asmenims (prezidentui, parlamento deputatams ir kt.), siekiant juos apsaugoti nuo kitų valdžios šakų įtakos;
3. ypatingas užsienio šalių diplomatinių atstovybių darbuotojų statusas, saugantis juos nuo civilinės ar baudžiamosios atsakomybės priimančioje valstybėje.

sen. šumerų meilės, vaisingumo, ginčų, karo deivė. Pasak mitų, Anaus arba Enlilio dukra. Kulto centras – Uruko miestas.

(lot. inauguratio – įvesdinimas, iškilminga pradžia):
1. valdovo įteisinimą ir jo valdžios tęstinumą įtvirtinantis aktas, virtęs politinio ceremonialo iškilmėmis;
2. iškilmingas priėmimas į luomą, tarnybą.

grupė tautų, vietiniai Š. ir P. Amerikos žemynų gyventojai. Indėnais vadinami nuo XV a. Vardas sukurtas pagal europiečių atrastai žemei duotą Vest Indijos pavadinimą.

abejingas, nesidomintis, neveiklus.

(lot. indigena – vietinis, čiabuvis), pagal ATR teisę svetimšalio bajoro įsiteisinimas valstybėje.

ginkluoti konfliktai tarp Indijos ir Pakistano 1947-1949 m., 1965 m. ir 1971 m.

(INK, angl. Indian National Congress), Indijos politinė partija, kurią 1885 m. kasmetiniame susitikime įkūrė indų inteligentai. Tikslas – bendradarbiaujant su britais dalyvauti Indijos valdyme.

(lot. individuum – atskira būtybė), pasaulėžiūra, aukštinanti žmogaus kaip individo vertę ir teigianti, kad individo interesai yra svarbesni už bendruosius visuomenės interesus.

lingvistinis terminas, žymintis buvusias ir esančias tautas, kalbančias ir kalbėjusias giminingomis kalbomis ir gyvenančias ar gyvenusias nuo Indijos iki Europos. Indoeuropiečiais laikomi baltai, germanai, keltai, slavai, graikai, armėnai, albanai, iranėnai, italikai, tocharai.

(Prancūzijos-Vietnamo karas), Prancūzijos konfliktas su Vietmino (Vietnamo komunistų) vadovaujama Vietnamo Demokratine Respublika (VDR), vykęs 1946-1954 m.

(iki 1950 m. – Prancūzijos Indokinija), 1887-1941 m. egzistavęs Prancūzijos kolonijinės imperijos administracinis vienetas, valdomas generalgubernatoriaus iš Hanojaus.

(hinduizmas), Indijoje egzistuojančių artimų vienas kitam religinių tikėjimų ir socialinių papročių europietiškas pavadinimas. Indijos ir Nepalo tautų pagrindinė religija. Viena pasaulinių religijų (greta krikščionybės, islamo, judaizmo ir budizmo).

(lot. indulgentia – malonė, atleidimas):
1. romėnų teisėje ypatingomis progomis nusikaltėliams suteikiama amnestija, taip pat simboliškai reiškė malonę, žymėtą ant imperatorių monetų;
2. Katalikų bažnyčioje – popiežiaus vardu išduodamas oficialus raštas, patvirtinantis laikinųjų bausmių už atleistas nuodėmes panaikinimą. Viduramžiais raštas būdavo išduodamas už įvairius nuopelnus Bažnyčiai – labdarą, gerus darbus, dalyvavimą kryžiaus žygiuose ir kt.

1. 1928-1940 m. SSRS laikotarpis, kai buvo sukurta sunkioji ir karinė pramonė;
2. socialinis-ekonominis procesas, kuriam būdingas stambiosios mašininės gamybos plėtojimas.

(isp. infante iš lot. infans – kūdikis, vaikas), Ispanijos, Portugalijos, Brazilijos monarchų vaikų titulas.

(lot. inflatio – išpūtimas), bendrojo kainų lygio kilimas, dėl kurio krinta piniginio vieneto perkamoji galia.

(lot. incorporatio – įkūnijimas, įtraukimas), vienos politinės bendruomenės, pvz., valstybės ar jos dalies, prijungimas prie kitos.

(lot. incunabula – lopšys, vystyklai), knygos, išspausdintos nuo spaudos išradimo XV a. vid. iki 1501 m.

(lot. inquisitio – tardymas, ieškojimas), Katalikų bažnyčios valdžios ir teismo institucija, skirta kovai su klaidingu Bažnyčios mokymu. Ji persekiojo, gaudė ir baudė klaidatikius bei eretikus. Egzistavo IV-XIX a.

(Innocentius IV; tikr. Sinibaldas Fieskis; apie 1195-1254), popiežius (1243). 1254 m. jo bule buvo įkurta Lietuvos bažnytinė provincija.

(lot. institutio – nustatymas, sutvarkymas):
1. valstybinė ar visuomeninė įstaiga;
2. žmonių, siekiančių kokio nors tikslo, susivienijimas, pvz., partija, bendrija, draugija.

piliečių susivienijimas ar valstybės įstaiga, kurie buvo įsteigti ne politinei veiklai, o kokiam nors kitam tikslui (pvz., civilinė administracija ar armija), bet pasidaro politiškai aktyvūs ir siekia pakreipti vyriausybės politiką sau naudinga linkme.

1. (lot. integratio – atstatymas, atnaujinimas), valstybių ekonominis ir politinis bendradarbiavimas pagal suderintą programą. Vienas pavyzdžių – Europos Sąjungoje vykstantys suartėjimo, bendradarbiavimo procesai;
2. valstybių sąveikos forma, kada atskiros suverenios valstybės įsteigia bendras institucijas ar organizacijas ir suteikia joms išskirtinių galių.

(lot. intelligens iš intelligentis – protingas, mąstantis), žmonių sluoksnis, profesiniu požiūriu dirbantis protinį kvalifikuotą darbą ir darantis didelį poveikį visuomenės dvasiniam gyvenimui ir socialiniams procesams.

(pranc. intendant – valdytojas, vedėjas):
1. XV-XVIII a. Prancūzijos pareigūnas, tvarkęs kurią nors valstybės valdymo sritį (finansus, prekybą, teisę ir kt.). XVII-XVIII a. – provincijos valdytojas;
2. kariuomenės pareigūnas, tvarkantis karių aprūpinimą maistu, ekipuote, transportu, jų buitį.