Žodynas

1. kova prieš revoliuciją;
2. siekis sugrąžinti ikirevoliucinę tvarką.

(lot. conventio – sutartis), tarptautinė sutartis, nustatanti santykius tarp valstybių tam tikroje srityje (kariavimo, žmogaus teisių apsaugos, žvejybos ir kt.).

(lot. conventus – susirinkimas):
1. įstatymų leidybos institucija, šaukiama įvairiose šalyse konstitucijai priimti arba pakeisti;
2. Prancūzijos didžiosios revoliucijos laikotarpio įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji institucija. Veikė 1792-1795 m. 1792 m. priėmė karaliaus valdžios panaikinimo dekretą, Prancūziją pirmą kartą paskelbė respublika.

(lot. convocatio – sušaukimas), tarpuvaldžiu (laikotarpiu be valdovo) vykęs ATR seimas karaliaus rinkimų vietai ir laikui nustatyti.

įmonė, kurioje darbininkai, gamintojai, tarnautojai veikia susivieniję bendrais ekonominės veiklos tikslais.

(1473-1543), lenkų astronomas, matematikas, ekonomistas. Heliocentrinės pasaulio sistemos kūrėjas.

šventoji musulmonų knyga. Joje išdėstytas islamo pradininko Mahometo mokymas, religinės dogmos, kulto ir ritualo priesakai, moralės ir teisės normos.

(1950-1953), karas tarp Korėjos Liaudies Demokratinės Respublikos (Š. Korėjos) ir Korėjos Respublikos (P. Korėjos).

(Lavr Kornilov; 1870-1918), rusų karininkas, generolas. Vienas kovos su bolševikų valdžia vadovų.

(lot. corporatio – bendrija):
1. verslo organizavimo forma, reiškianti ribotos civilinės atsakomybės juridinį asmenį, kuriam būdinga išplėtota struktūra (dažn. akcinę bendrovę, susivienijimą);
2. įstatymų nustatyta tvarka su vyriausybe bendradarbiaujanti interesų grupė.

vyriausybės ir interesų grupių tarpusavio santykių sistema: vyriausybė bendradarbiauja su atskiromis interesų grupėmis (korporacijomis) įstatymų nustatyta tvarka. Korporatyvizmo sąlygomis pagal įstatymus sudaroma interesų grupių hierarchija, o politiniai sprendimai dažniausiai priimami vyriausybės ir korporacijų kompromiso būdu.

(it. corsaro), jūrų plėšikas, piratas.

(isp. cortes – karaliaus dvaras), Ispanijos parlamentas. Susideda iš Senato (259 nariai) ir Deputatų Kongreso (350 narių).

(lot. corruptio – gadinimas, papirkimas), įstatymų draudžiamas, bet stichiškai nuolat atsirandantis biurokratiniu būdu organizuotos valdininkijos nelankstumo kompensacijos mechanizmas, t. y. valdininkų papirkinėjimas.

XVI-XX a. pradžios Lietuvos bajorų giminė. Kilę iš Mazovijos. Daugiausia dvarų LDK įsigijo XVII a. viduryje vedybomis. Daugiausia valdų turėjo vidurinėje Lietuvos dalyje.

(1738-1794), lenkų kunigas, rašytojas ir politikas. Nuo 1781 m. infliantų (Uždauguvio) vyskupas. Dalyvavo Baro konfederacijoje ir Ketverių metų seime. Reformų ir Gegužės trečiosios konstitucijos priešininkas. Vienas iš Targovicos konfederacijos vadų Lietuvoje. T. Kosciuškos sukilėlių pakartas už bendradarbiavimą su Rusija.

(1741-1794), LDK politinis, karo veikėjas. Prisidėjęs prie Baro konfederacijos, 1768 m. pirmasis suorganizavo konfederatų būrius Lietuvoje. Žlugus Baro konfederacijai (1772), orientavosi į Rusiją. 1790 m. įstojo į Rusijos kariuomenę, generolas leitenantas. Dalyvavo Lenkijos emigrantų – Gegužės 3-osios konstitucijos priešininkų – veikloje, padėjo caro vyriausybei 1792 m. suorganizuoti Targovicos konfederaciją.

(1746-1817), Lenkijos ir Lietuvos politinis ir karo veikėjas, generolas. 1794 m. ATR sukilėlių ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas diktatorius.

1794 m. vykęs sukilimas Lenkijoje ir Lietuvoje. ATR tautų nacionalinio išsivadavimo sukilimas prieš Targovicos konfederacijos (1792-1793) ir Gardino seimo (1793) įvestą režimą bei antrąjį Respublikos padalijimą (1793), Rusijos ir Prūsijos okupaciją.

(pasaulio atsiradimas), astronomijos šaka, tirianti visatą kaip visumą, jos geometrinę struktūrą, evoliuciją bei jos objektų kilmę.

(gr. kosmopolites – pasaulio pilietis), visuomeninės politinės pažiūros ir ideologija, teigianti, kad žmogaus tėvynė yra visas pasaulis.

lemiamos princo Lazaro vadovaujamų serbų ir bosnių kautynės su Osmanų imperijos kariuomene dab. Kosovo teritorijoje 1389 m. birželio 15 d.

(1533-1572), trečioji Žygimanto Augusto žmona. Išblėsus vilčiai sulaukti įpėdinio, Žygimantas 1565 m. išsiuntė ją atgal į Austriją, pareiškęs popiežiaus legatui, kad greičiau sosto ir gyvybės neteksiąs, nei su ja vėl gyvensiąs.

(1526-1583), Žygimanto Senojo ir Bonos Sforcos duktė. Švedijos karaliaus Jono II žmona. Upsaloje karūnuota Švedijos karaliene (1569). Jos sūnus Zigmantas Vaza, gimęs 1566 m., tapo respubliką valdžiusios Vazų dinastijos atšakos pradininku.

(lenk. kraj – kraštas, šalis), XX a. prаdžios lenkiškai kalbančių Lietuvos patriotų politinė grupuotė. Jie, skirtingai negu kiti Lietuvoje veikę lenkų partijų padaliniai, nelaikė Lietuvos neatskiriama Lenkijos dalimi.

(apie 115-53 m. pr. Kr.), senovės romėnų karvedys, vienas triumvirato su Julijumi Cezariu ir Pompėjumi narių. Pasižymėjo malšindamas Spartako vadovaujamą sukilimą (71 m. pr. Kr.).

(1812-1887), lenkų rašytojas, istorikas. Istorinio kraštotyrinio veikalo „Senovės Lietuva“ autorius.

kurio nors krašto, regiono ar gyvenvietės gamtos ir visuomeninių reiškinių visapusiškas arba teminis tyrimas visuomenės jėgomis. Lietuvoje šį darbą koordinuoja Kraštotyros draugija, kurios veikla atnaujinta 1961 m. Tyrimų rezultatai skelbiami lokalinėse monografijose bei žurnale „Mūsų kraštas“.

(slap. Siaubūnas; 1928-1965), paskutinis Aukštaitijoje kovojęs partizanas.

Rusijos valdžios susidorojimas su Kražių bažnyčios gynėjais 1893 m.