Žodynas

(gardinė pilis, kieminė pilis), gynybinės pilies rūšis. Ją sudarė 9-15 m aukščio gynybinė siena be bokštų (XIII a.) arba su bokštais (nuo XIV a.), juosianti keturkampį ar daugiakampį kiemą su keliais pastatais apylinkių gyventojams paslėpti.

bendruomeninių žemių likvidavimas ir prievartinis žemės nuomotojų nuvarymas nuo žemės. Prasidėjo Anglijoje XIII a., siekiant ariamus žemės plotus paversti avių ganyklomis ir auginti aukštos kokybės vilną teikiančias avių veisles.

XIX a. pabaigos lietuvių visuomeninė politinė grupuotė, susitelkusi apie žurnalą „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“ (1889-1896).

(lot. Laimingoji (Klestinti) Arabija), sen. geografijoje vartotas terminas derlingai pietvakarinei ir pietinei Arabijos pusiasalio daliai (dab. Jemenas ir Hadramantas) apibūdinti, skiriant ją nuo kitos Arabijos pusiasalio dalies – Dykumų Arabijos (Arabia Deserta) skurdžioje centrinėje ir šiaurinėje Arabijos dalyje ir Uolėtosios Arabijos (Arabia Petra) šiaurės vakarinėje Arabijoje, kuri tapo Romos imperijos protektoratu.

mokslinių disciplinų, tyrinėjančių arabų tautų istoriją, ekonomiką, politiką, sociologiją, teisę, kalbą, literatūrą ir kultūrą, visuma.

svarbiausi kariniai Izraelio konfliktai su arabų šalimis 1948-1949 m. ( Palestinos karas), 1956 m. ( Sueco karas), 1967 m. ( Šešių dienų karas), 1973 m. (Jom Kipuro (Yom Kippur) karas), 1982 m. ( Libano karas).

(Arabų Šalių Lyga), 1945 m. Kaire įkurta regioninė arabų valstybių organizacija, šiuo metu (2015 m.) turinti 22 narius ir 4 asocijuotus narius.

(pseudonimas – Abu Amaras; 1929-2004), Palestinos politikas, vienas Palestinos pasipriešinimo organizacijos „Al Fatah“ kūrėjų.

šiaurės semitų klajoklių grupės etnosas, XVI a. pr. Kr. įsikūręs Mesopotamijoje, XI-VIII a. pr. Kr. Š. Sirijoje. XII-XI a. pr. Kr. išplito po Art. Rytus ir juos aramėjizavo. VIII a. pr. Kr. aramėjų valstybėles nukariavo asirai.

(pranc. arbalete), rankinis strėlių svaidomasis ginklas; kilpinis lankas. Taiklesnis ir pavojingesnis ginklas už trumpąjį lanką.

ginčų sprendimo būdas, kai besiginčijančios šalys kreipiasi į trečiąjį asmenį – į arbitrą.

(gr. archaikos – senovinis):
1. senovė; tai, kas senoviška;
2. senovės graikų meno laikotarpis (VII-VI a. pr. Kr.).

(gr. archaios – senovinis + logos – mokslas), savarankiška istorijos mokslų šaka, tyrinėjanti seniausios (ikirašytinės) žmonių visuomenės istoriją.

tam tikro laikotarpio reliktų (gyvenviečių, laidojimo paminklų ar atskirų objektų) visuma, pasižyminti bendromis savybėmis ir sutelktai pasitaikanti apibrėžtoje teritorijoje.

archeologijos mokslo šaltiniai.

(gr. archetypon iš archē – pradžia + typos – pavyzdys), pasaulio vaizdo arba atskirų jo dalių pagrindinis elementas. Egipto piramidės archetipas yra kalnas, Šumere zikuratas – kalva, altoriaus – aukuras.

(gr. Archimēdēs, 287-212 pr. Kr.), žymiausias sen. graikų fizikas, matematikas, mechanikas.

(lot. karinė architektūra), iki XVII a. terminas, apibrėžiantis kelių mokslų (artilerijos, karinės inžinerijos, fortifikacijos menų ir pagrindinių teorinių mokslų – pvz., matematikos, teorinės ir taikomosios mechanikos, minavimo, apgulties ir įtvirtinimų gynybos menų) visumą. Nuo XVII a. architectura militaris suprantama ir kaip neįtvirtinto pobūdžio statiniai, kareivinės, sargybinės, arsenalai, magazinai, parakinės.

(gr. archontes – valdytojai), svarbiausi sen. graikų polių pareigūnai, magistratų vadovai.

(lot. archivum – senovinis):
1. įstaiga, kaupianti, tvarkanti, registruojanti senus dokumentus, fotonuotraukas, senus raštijos paminklus;
2. senų dokumentų saugykla.

pagalbinė istorijos mokslo šaka, nagrinėjanti archyvų atsiradimą, sudėtį ir raidą.

Vokiečių kariuomenės karinė operacija prieš Amerikiečių, anglų ir prancūzų kariuomenę Ardėnų kalnuose, Belgijos teritorijoje 1944 m. gruodį-1945 m. sausį, trumpam sustabdžiusi sąjungininkų karo veiksmus.

(aikštė, erdvė), tam tikro laikotarpio objektų, reiškinių visuma, kuri skiriasi vietinėmis ypatybėmis ir sutelktai pasitaiko tam tikroje geografinėje erdvėje.

(lot. arena – smėlis):
1. sen. romėnų amfiteatruose ir cirkuose smėliu pabarstyta ovalinė aikštė, kurioje vyko gladiatorių kautynės ir kovos su laukiniais žvėrimis;
2. viduramžiais parko, sodo dalis, skirta raitelių lenktynėms ir turnyrams;
3. XVIII a. vienas iš barokinių parkų kompozicijos elementų.

(gr. Areios pagos – Arėjo sritis), seniausioji Atėnų polio taryba, posėdžiavusi po atviru dangumi ant Arėjo kalvos.

(skr. arja – garbingas, kilmingas), Azijos tautos, gyvenusios XIV-V a. pr. Kr. ir kalbėjusios indoiranėnų kalbomis.

krikščionių srovė, atsiradusi IV a. Romos imperijoje. Jos pradininkas – Aleksandrijos kunigas Arijus (apie 256-336).

ankstyvosios krikščionybės laikų erezija, kurią IV a. paskelbė kunigas Arijus (lot. Arius) Aleksandrijoje (Egipte). Pirmoji didžioji erezija, suskaldžiusi krikščionių bažnyčią.

žemė Žemaitijoje. Pirmą kartą paminėta 1253 m. Mindaugo dokumentuose.

(gr. Aristophanēs), poetas iš Atėnų demo, pagrindinis ankstyvosios Atėnų komedijos kūrėjas.