Žodynas
Mokyklinis istorijos terminų žodynas
| Terminas | Paaiškinimas |
|---|---|
| Aptvarinė pilis | (gardinė pilis, kieminė pilis), gynybinės pilies rūšis. Ją sudarė 9-15 m aukščio gynybinė siena be bokštų (XIII a.) arba su bokštais (nuo XIV a.), juosianti keturkampį ar daugiakampį kiemą su keliais pastatais apylinkių gyventojams paslėpti. |
| Aptvėrimai | bendruomeninių žemių likvidavimas ir prievartinis žemės nuomotojų nuvarymas nuo žemės. Prasidėjo Anglijoje XIII a., siekiant ariamus žemės plotus paversti avių ganyklomis ir auginti aukštos kokybės vilną teikiančias avių veisles. |
| Apžvalgininkai |
|
| Arabia Felix | (lot. Laimingoji (Klestinti) Arabija), sen. geografijoje vartotas terminas derlingai pietvakarinei ir pietinei Arabijos pusiasalio daliai (dab. Jemenas ir Hadramantas) apibūdinti, skiriant ją nuo kitos Arabijos pusiasalio dalies – Dykumų Arabijos (Arabia Deserta) skurdžioje centrinėje ir šiaurinėje Arabijos dalyje ir Uolėtosios Arabijos (Arabia Petra) šiaurės vakarinėje Arabijoje, kuri tapo Romos imperijos protektoratu. |
| Arabistika | mokslinių disciplinų, tyrinėjančių arabų tautų istoriją, ekonomiką, politiką, sociologiją, teisę, kalbą, literatūrą ir kultūrą, visuma. |
| Arabų ir Izraelio karai |
|
| Arabų Lyga | (Arabų Šalių Lyga), 1945 m. Kaire įkurta regioninė arabų valstybių organizacija, šiuo metu (2015 m.) turinti 22 narius ir 4 asocijuotus narius. |
| Arafatas Jasiras |
|
| Aramėjai | šiaurės semitų klajoklių grupės etnosas, XVI a. pr. Kr. įsikūręs Mesopotamijoje, XI-VIII a. pr. Kr. Š. Sirijoje. XII-XI a. pr. Kr. išplito po Art. Rytus ir juos aramėjizavo. VIII a. pr. Kr. aramėjų valstybėles nukariavo asirai. |
| Arbaletas | (pranc. arbalete), rankinis strėlių svaidomasis ginklas; kilpinis lankas. Taiklesnis ir pavojingesnis ginklas už trumpąjį lanką. |
| Arbitražas | ginčų sprendimo būdas, kai besiginčijančios šalys kreipiasi į trečiąjį asmenį – į arbitrą. |
| Archaika | (gr. archaikos – senovinis): |
| Archeologija | (gr. archaios – senovinis + logos – mokslas), savarankiška istorijos mokslų šaka, tyrinėjanti seniausios (ikirašytinės) žmonių visuomenės istoriją. |
| Archeologinė kultūra | tam tikro laikotarpio reliktų (gyvenviečių, laidojimo paminklų ar atskirų objektų) visuma, pasižyminti bendromis savybėmis ir sutelktai pasitaikanti apibrėžtoje teritorijoje. |
| Archeologiniai paminklai | archeologijos mokslo šaltiniai. |
| Archetipas | (gr. archetypon iš archē – pradžia + typos – pavyzdys), pasaulio vaizdo arba atskirų jo dalių pagrindinis elementas. Egipto piramidės archetipas yra kalnas, Šumere zikuratas – kalva, altoriaus – aukuras. |
| Archimedas |
|
| Architectura militaris | (lot. karinė architektūra), iki XVII a. terminas, apibrėžiantis kelių mokslų (artilerijos, karinės inžinerijos, fortifikacijos menų ir pagrindinių teorinių mokslų – pvz., matematikos, teorinės ir taikomosios mechanikos, minavimo, apgulties ir įtvirtinimų gynybos menų) visumą. Nuo XVII a. architectura militaris suprantama ir kaip neįtvirtinto pobūdžio statiniai, kareivinės, sargybinės, arsenalai, magazinai, parakinės. |
| Archontai | (gr. archontes – valdytojai), svarbiausi sen. graikų polių pareigūnai, magistratų vadovai. |
| Archyvas | (lot. archivum – senovinis): |
| Archyvotyra | pagalbinė istorijos mokslo šaka, nagrinėjanti archyvų atsiradimą, sudėtį ir raidą. |
| Ardėnų kautynės | Vokiečių kariuomenės karinė operacija prieš Amerikiečių, anglų ir prancūzų kariuomenę Ardėnų kalnuose, Belgijos teritorijoje 1944 m. gruodį-1945 m. sausį, trumpam sustabdžiusi sąjungininkų karo veiksmus. |
| Arealas | (aikštė, erdvė), tam tikro laikotarpio objektų, reiškinių visuma, kuri skiriasi vietinėmis ypatybėmis ir sutelktai pasitaiko tam tikroje geografinėje erdvėje. |
| Arena | (lot. arena – smėlis): |
| Areopagas | (gr. Areios pagos – Arėjo sritis), seniausioji Atėnų polio taryba, posėdžiavusi po atviru dangumi ant Arėjo kalvos. |
| Arijai | (skr. arja – garbingas, kilmingas), Azijos tautos, gyvenusios XIV-V a. pr. Kr. ir kalbėjusios indoiranėnų kalbomis. |
| Arijonai | krikščionių srovė, atsiradusi IV a. Romos imperijoje. Jos pradininkas – Aleksandrijos kunigas Arijus (apie 256-336). |
| Arijonizmas | ankstyvosios krikščionybės laikų erezija, kurią IV a. paskelbė kunigas Arijus (lot. Arius) Aleksandrijoje (Egipte). Pirmoji didžioji erezija, suskaldžiusi krikščionių bažnyčią. |
| Ariogalos žemė | žemė Žemaitijoje. Pirmą kartą paminėta 1253 m. Mindaugo dokumentuose. |
| Aristofanas | (gr. Aristophanēs), poetas iš Atėnų demo, pagrindinis ankstyvosios Atėnų komedijos kūrėjas. |




