Žodynas

(gr. aristokratia = aristos – geriausias + kratos – valdžia):
1. senovės Graikijoje – turtingiausių ir kilmingiausių piliečių vyriausybė;
2. turtingiausia, kilmingiausia ar labiausiai privilegijuota bet kurio socialinio sluoksnio ar luomo viršūnė.

(384 pr. Kr.-322 pr. Kr.), graikų filosofas ir mokslininkas.

(lot. arcus – lankas), architektūros elementas, lanko formos perdenginys tarp sienos angų (langų, durų, vartų) arba tarp 2 atramų (kolonų, tilto kojų). Pirmosios rkos jau naudotos megalitiniuose statiniuose, datuojamuose 3500 m. pr. Kr.

(gr. archiepiskopos), vyresnysis vyskupas, vadovaujantis kelioms vyskupijoms.

(1732-1792), anglų tekstilės pramonininkas, išradėjas.

(lot. armo – ginkluoju), valstybės ginkluotosios pajėgos arba kariuomenė.

(lenk. Armia Krajowa – Krašto armija), II pasaulinio karo metu veikusi lenkų partizanų karinė organizacija, pripažinusi Lenkijos emigracinę vyriausybę Londone.

(pranc. arsenal iš arab. dar assinaah – dirbtuvė), armamentarijus, cekhauzas, ginklinė:
1. XIV-XVIII a. ginklų ir karo trofėjų sandėlis, pastatas, kuriame buvo laikomos patrankos, jų eksploatavimo technika ir rankiniai ginklai
2. vienas ar keli pastatai, skirti ginklų bei apsauginės ginkluotės gaminimui, taisymui ir saugojimui. Tai dažniausiai mūriniai monumentalūs statiniai, kartais turintys gynybinės architektūros bruožų.

ūkio bendrovė, asmenys, susivieniję bendrai ūkinei veiklai.

(gr. Artemis), sen. graikų miškų, medžioklės deivė, žvėrių globėja.

(angl. the Near East, vok. Naher Osten). Šiuo politiniu geografiniu terminu, kuris XIX a. pakeitė Levanto pavadinimą, vadinamos rytinės Viduržemio jūros pakrantės – š. r. Afrikos, p. v. Azijos, o retkarčiais ir Balkanų pusiasalio šalys.

kai kurių valstybių įstatymų leidimo institucija ar visuotinis tarptautinių organizacijų susirinkimas.

(angl. Association of South-East Asian Nations – Pietryčių Azijos valstybių asociacija), 1967 m. įkurta regioninė organizacija Indonezijai, Filipinams, Malaizijai, Singapūrui ir Tailandui pasirašius Bankoko deklaraciją.

trečiasis senojo akmens amžiaus laikotarpis, datuojamas 430.000-400.000-150.000-100.000 m. pr. Kr. Pavadinimas kilęs nuo Ašelio (Saint-Acheul) vietovės netoli Amjeno Prancūzijoje.

(lot. assessor):
1. sen. Romoje ir viduramžių Europoje tarnautojas, turintis teisinę valdžią;
2. Rusijoje VIII klasės (kolegijos asesorius) pareigybė centrinėse valdžios institucijose (XVIII a.), gubernijų valdybose (XIX a.-XX a. pr.).

Vokietija ir Italija, 1936 m. spalio 25 d. pasirašę susitarimą, pavadintą „Berlyno-Romos ašis“, kuriame susitarė dėl pagalbos teikimo Ispanijos maištininkams, vadovaujamiems gen. F. Franko. Be to, pasidalino Europą įtakos sferomis: Vokietijai atiteko Rytų Europa į šiaurę nuo Dunojaus, Italijai – Europos dalis į pietus nuo Dunojaus (Balkanai). Vėliau prisijungė Japonija.

(pranc. asignati iš lot. assigno – išskiriu), 1789 m. Prancūzijos nacionalinės asamblėjos išleistos valstybinės obligacijos. Jos buvo padengtos konfiskuotu karališkosios šeimos ir bažnyčios turtu.

(lot. assimilatio – sutapatinimas), vienos tautos susiliejimas su kita perimant šios kalbą, kultūrą, papročius. Pvz., asimiliacija vykdyta SSRS.

(gr. askētēs – apmokytas, įgudęs), savanoriškas ir nuolatinis, dažniausiai vienatvėje fiziologinių poreikių – valgio, miego ir kt. slopinimas, gyvenimo teikiamų malonumų apribojimas tik gyvybei palaikyti reikalingų gėrybių vartojimu siekiant savito šventumo bei išganymo idealo ar nuodėmių išpirkimo.

(lot. associatio – sujungimas), organizacijų arba asmenų susivienijimas bendrai ūkinei, politinei, kultūrinei ar kt. veiklai.

(lot. associatio – sujungimas), laisvai susikūrusi organizuota valstybės piliečių grupė (pvz., profesinė sąjunga), siekianti norima linkme paveikti vyriausybės politiką.

(268-232 pr. Kr.), vienas žymiausių Maurijų dinastijos sen. Indijos valdovų.

XIV a. pab.-XVII a. pr. LDK didikų giminė.

1392 m. Astravos dvare, netoli Lydos (dab. Baltarusija), sudaryta sutartis tarp Jogailos ir Vytauto, kuria buvo baigtos tarpusavio kovos.

(gr. astrolabion iš astron – žvaigždė + labē – griebimas), kampomatis dangaus šviesulių aukščiui nustatyti.

(gr. astrologia iš astron – žvaigždė + logos – mokslas), su astronomija glaudžiai susijęs mokymas apie žvaigždžių ir planetų išsidėstymo bei įvykių žmogaus ir visuomenės gyvenime ryšius, jais pagrįstas pranašystes.

(gr. astros – žvaigždė + nomos – dėsnis), mokslas, tiriantis kosminių kūnų, jų sistemų, visatos materijos fizinį būvį ir cheminę sandarą, padėtį ir judėjimą erdvėje, susidarymą ir raidą.

(gr. Sardanalpalas, VII a. pr. Kr.), paskutinis žymus Asirijos Sargonidų dinastijos karalius (669-627 m. pr. Kr.).

(IX a. pr. Kr.), Asirijos karalius 884-854 m. pr. Kr.

(apie 1502-1533), tryliktasis ir paskutinysis Inkų imperijos valdovas, valdęs nuo 1525 m.