Žodynas

(vok. Reich – imperija), Vokietijos valstybė, imperija. A. Hitleriui atėjus į valdžią (1933) Vokietija buvo vadinama Trečiuoju reichu.

(vok. Reichskanzler), Vokietijos imperijos (reicho) vyriausybės vadovas (ministras pirmininkas) 1871-1945 m.

(vok. Reichsrat iš Reich – valstybė, imperija + Rat – taryba):
1. 1867-1918 m. Austrijos-Vengrijos dualistinės monarchijos vakarinės dalies (Cisleitanijos) parlamentas;
2. 1919-1934 m. Vokietijos sąjunginė taryba, parlamento (Reichstago) aukštieji rūmai.

1. Šv. Romos imperijos luomų susirinkimas;
2. Vokietijos parlamentas, veikęs 1871-1945;
3. 1848-1849 m. Austrijos imperijos parlamentas.

(vok. Reichswehr), Vokietijos ginkluotosios pajėgos 1919-1935.

(Reagan; 1911-2005), JAV valstybės veikėjas. Aktorius. 1981-1989 m. – prezidentas. 

Versalio taikos sutartimi (1919) palei Reino upę nustatyta 50 km pločio zona, siekiant apsaugoti Prancūziją nuo galimo Vokietijos įsiveržimo. 1936 m. rugsėjo 7 d. Vokietija į ją įvedė savo kariuomenę, tuo sulaužydama Versalio taiką.

svarbiausia Lokarno konferencijoje (1925) pasirašyta sutartis.

(pranc. Confederation du Rhin, vok. Rheinishe Bund), Napoleono I pagal Paryžiaus sutartį sudarytas V. ir P. Vokietijos 16 valstybių susivienijimas 1806-1813 m. Iki 1811 m. prie jos prisijungė dar 20 Š., V. ir Vid. Vokietijos valstybių. Praktiškai prancūzų protektoratas. Sąjungos valstybės išstojo iš Šv. Romos imperijos. Jose įvestas Napoleono civilinis kodeksas, panaikinta baudžiava. Iširo 1813 m. po Leipcigo mūšio.

(1884-1953), Katalikų bažnyčios veikėjas, Vilniaus arkivyskupas, filosofijos daktaras. 1925-1926 m. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras.

(isp. Reconquista iš reconquistar – atkariauti), VIII a.-1492 m. vykusi Pirėnų pusiasalio krikščioniškų karalysčių kova su musulmonais dėl VIII a. prarastų pusiasalio žemių.

(lot. re – priešdėlis, reiškiantis priešingą veiksmą + conversio – pavertimas), karinės pramonės perorganizavimas taikos metu reikalingų prekių gamybai. Šis procesas dažnai sukelia laikinų ekonominių sunkumų – sumažėja gamybos apimtis, atsiranda daugiau bedarbių.

(pranc. recrute – naujokas, naujokų ėmimas), bendrinis į karo tarnybą paimtų neprivilegijuotųjų luomų civilių paėmimas.

tikėjimas, aiškinantis pasaulį, žmoniją ir žmogų; taip pat tikėjimą atitinkantys ir realizuojantys apeiginiai veiksmai bei tikinčiųjų visuomeninė organizacija.

sen. romėnų mitinis personažas, Romos miesto įkūrėjo Romulo brolis.

(Atgimimas), Vakarų ir Centrinės Europos šalių kultūros ir visuomeninės raidos epocha, žyminti perėjimą nuo viduramžių prie naujųjų laikų kultūros.

pajamų rūšis, reguliariai gaunama iš kapitalo, turto, žemės.

(vok. renten – duoti pelną), vienas gamybos ekonominių rodiklių, rodančių racionaliai naudojamus materialinius, darbo ir piniginius išteklius; augant rentabilumui, didėja pelnas; rentabilumas didėja efektyviau naudojant medžiagas, žaliavas, kurą, įrengimus, laiką bei darbo jėgą.

(lot. reparatio – atstatymas, atitaisymas), visiškas ar dalinis karo nuostolių atlyginimas, kurį turi sumokėti karą pralaimėjusi valstybė laimėjusiai valstybei. Reparacijas turėjo mokėti Vokietija po I ir II pasaulinių karų, taip pat Italija, Japonija, Suomija po II pasaulinio karo. Mokėjimai sustabdyti 1953 m.

(lot. repatriatio – sugrįžimas į tėvynę), tarpt, teisei neprieštaraujantis užsienio valstybėje esančių kitos valstybės piliečių grąžinimas į jų valstybę pagal juos išleidžiančios ir priimančios valstybių susitarimą.

asmuo, per repatriaciją grįžtantis į tėvynę.

(1734-1801), Rusijos valstybės ir karo veikėjas. Generolas feldmaršalas. Kunigaikštis. 1763-1769 m. pasiuntinys ATR. Kišosi į vidaus reikalus, pasiekė, kad būtų sudaryta Respublikai žalinga 1768 m. Varšuvos sutartis.

(lot. repressio – nuslopinimas, numalšinimas), bausmė, baudžiamoji priemonė; politinės prievartos priemonė, kurios griebiasi valstybės valdžia.

(pranc. representation – atstovavimas), valstybės vadovo funkcija, kurios turinį sudaro valstybės vardu kviesti ir priimti užsienio valstybių vadovus, vesti su jais derybas, taip pat valstybės vardu skelbti aktus vidaus politikos klausimais. Pagrindinis reprezentacijos uždavinys – ne vykdyti konkrečius politinius sprendimus, bet pateikti valstybės interesus, tautos savybes palankiausia forma.

(1874-1947), rusų dailininkas, keliautojas, archeologas, visuomenės veikėjas. Nuo 1936 m. apsigyveno Indijoje. Pagarsėjo tapytais Himalajų vaizdais, alegoriniais paveikslais

valstybės valdymo forma, kai aukščiausi valstybės valdymo organai yra renkami arba juos sudaro renkamas atstovaujamasis organas (parlamentas). Skiriama parlamentinė respublika, kur pripažįstama parlamento viršenybė, ir prezidentinė respublika, kur valstybės ir vyriausybės vadovas yra prezidentas.

buvusios politinės-visuomeninės santvarkos atkūrimas.

(lot. restitutio – atstatymas, grąžinimas):
1. negaliojančio sandorio šalių turtinės padėties, buvusios iki jo sudarymo, visiškas arba dalinis atkūrimas;
2. turto, per karą neteisėtai paimto iš priešo teritorijos, grąžinimas pagal taikos sutartį arba kitą tarptautinės teisės aktą.

(gr. rhētorikē technē – iškalbos menas), įtikinamo kalbėjimo mokslas.

(pranc. retouche iš retoucher – pataisyti), archeologijoje specialus titnaginių dirbinių formavimo, taisymo ar aštrinimo veiksmas, dažniausiai atliekamas raginiu, kauliniu ar mediniu strypeliu spaudžiant arba smūgiuojant.