Žodynas

LDK herbas nuo XIV a. pab., Lietuvos Respublikos herbas.

(1880-1931), lietuvių istorikas, pedagogas, politikas, švietimo ministras (1918-19), Klaipėdos krašto Direktorijos patarėjas švietimo reikalams (1923-27).

(1885-1941), lietuvių teisininkas, visuomenininkas, politikas, Lietuvos Valstybės Tarybos narys (1918), prekybos ir pramonės ministras (1918), finansų ministras (1918-1919).

(apie 1510-1563), lietuvių raštijos pradininkas. Studijavo Vitenberge, Krokuvos, Karaliaučiaus universitetuose, dėstė A. Kulviečio mokykloje Vilniuje.

padargas žemei arti. Turi vieną ar dvi verstuves. Seniausios žagrės – medinės, su noragais iš kaulo ar rago, vėliau – geležies. Naudota iki XIX a. pab. – XX a. pr.

(vok. Blitzkrieg), karo taktika, kuria siekiama staigiu pėstininkų, aviacijos, tankų puolimu pralaužti priešo gynybą.

(Griunvaldo mūšis, Tanenbergo mūšis), istorinės reikšmės LDK ir Lenkijos kariuomenių mūšis su Kryžiuočių ordino kariuomene 1410 m. liepos 15 d.

vario lydinys, kurio svarbiausias legiruojantysis elementas yra cinkas. Cinkas sustiprina lydinį, daro jį plastiškesnį, atsparesnį dilimui. Žalvaris lengvai liejamas ir formuojamas.

(1716-1792), grafas, Lenkijos kancleris. Karaliumi išrinkus S. Poniatovskį, 1764 m. tapo Lenkijos kancleriu. Kartu su Čartoriskiais bandė vykdyti valstybės reformas, riboti „liberum veto“.

(Orleano mergelė; Jeanne d'Arc; apie 1412-1431), nacionalinė Prancūzijos didvyrė ir patriotė. Lotaringijos valstietė. Katalikų šventoji (1920). Tikėjo turinti antgamtinių galių Šimtamečiame kare išlaisvinti Prancūziją iš anglų.

(Zan; 1796-1858), lenkų poetas. Poeto A. Mickevičiaus bičiulis. Studijavo Vilniaus universitete. 1820-1823 m. filomatų ir filaretų draugijų vienas steigėjų ir vadovų. Kalintas ir  ištremtas į Orenburgą. Už sėkmingus tyrinėjimus mineralogijos srityje amnestuotas.

pietiniai vakarų aukštaičiai. Zanavykų šnekta artimiausia bendrinei lietuvių kalbai. Gyvena Griškabūdžio, Kudirkos Naumiesčio apylinkėse.

(pranc. gendarmerie), kai kuriose šalyse policija, turinti karinę organizaciją ir vykdanti apsaugos funkcijas šalies viduje bei armijoje (lauko žandarmerija arba karo policija).

Žr. Jam Zapolskio paliaubos.

(Zoroastras; apie 600 pr. Kr.), zoroastrizmo religijos pradininkas. Būdamas dvasininku pradėjo skelbti naujos religijos tiesas ir buvo priverstas bėgti prie Aralo jūros. Čia sukūrė naujosios religijos apmatus – 17 giesmių, kurios sudaro „Avestą“. Ją tobulino sekėjai.

(Sauerwein; 1831-1904), visuomenės veikėjas, poliglotas, poetas, rašęs daugeliu kalbų, publicistas, keliautojas. 1877-1898 m. gyveno Mažojoje Lietuvoje, rašė lietuviškoje spaudoje.

spaustuvininkų šeima, 1803 m. atvykusi į Lietuvą iš Poznanės. Leido knygas lenkų, lietuvių kalbomis. Jų dėka 1805-1939 m. Vilnius tapo stambiu lenkų leidyklų židiniu.

(1781-1838), spaustuvininkas, garsios Vilniaus leidyklos ir knygyno įkūrėjas. 1803 m. Vilniuje įsteigė spaustuvę, kuri po poros metų perėmė Vilniaus un-to knygų leidybą. J. Zavadskio leidykla, vėliau vadovaujama jo sūnų Adomo ir Felikso bei jų palikuonių, iki 1939 m. išleido per 700 lietuviškų knygų.

(1896-1948), sovietų valstybės ir partinis veikėjas. 1940 m. sovietams okupavus Estiją, joje vadovavo respublikos sovietizacijai (Lietuvoje – V. Dekanozovas).

(1714-1758), astronomas, matematikas, architektas. Jėzuitas, filosofijos ir laisvųjų mokslų daktaras. Vilniaus universiteto observatorijos įkūrėjas.

Lenkijos bajorų maištas prie valdovą Zigmantą Vazą 1606-1607 m.

generolo L. Želigovskio vadovaujamos kariuomenės (apie 15 tūkst. karių) Vilniaus ir Vilniaus krašto užgrobimas 1920 m. rudenį. Tuo buvo sulaužyta vos prieš  dvi dienas, spalio 7 d., Lietuvos ir Lenkijos pasirašyta Suvalkų sutartis.

(Želigowski Lucjan; 1885-1946), lenkų generolas. 1920 m. jo vadovaujama kariuomenė užgrobė Vilnių.

XV a. pradžios sukilimai prieš Kryžiuočių ordino įsigalėjimą Žemaitijoje.

(Medininkų vyskupystė), gyvavo 1417-1926 m. Įsteigta Konstancos bažnytinio susirinkimo sprendimu 1417 m. Iš pradžių vadinosi Medininkų vyskupija. Vyskupijos centras – Medininkai (Varniai), bet vyskupai daugiausia rezidavo Alsėdžiuose.

(tikr. Beniuševičiūtė-Žymantienė Julija; 1845-1921), rašytoja. Parašė apsakymų, apysakų, pjesių (kai kurias su G. Petkevičaite-Bite), beletrizuotą pasakojmą apie savo vaikystę ir jaunystę „Autobiografija“, publicistinių straipsnių. Žymiausi kūriniai – apsakymai „Marti“, „Petras Kurmelis“, „Topylis“.

istorinė, etnografinė ir geografinė Lietuvos dalis. Dabar tai teritorija, kurioje gyvena žemaičiai (plotas apie 21 tūkst. km²).

(Žemaičių seniūnija), 1411-1795 m. LDK teritorinis administracinis vienetas. Apėmė Vakarų Lietuvą iki Nevėžio. Susidėjo iš žemių, vėliau – iš valsčių.

(slap. Vytautas, 1909-1954), Lietuvos pokario partizaninio pasipriešinimo vadovas – LLKS (Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio) Tarybos Prezidiumo pirmininkas.

IX-XIII a. nedidelis, judrus gynybos centras, baltų genčių teritorinis vienetas.