Žodynas

(gr. ge – žemė + politikē – valstybės valdymo menas), mokslas apie valstybės (ar valstybių) politinių reiškinių priklausymą nuo jos geografinės padėties.

(1812-1870), rusų revoliucionierius, rašytojas, filosofas. Vienas narodnikų judėjimo pradininkų.

(Edward Gierek; 1913-2001), Lenkijos politikas. Nuo 1954 m. buvo Lenkijos jungtinės darbininkų partijos CK narys, 1970-1980 m. pirmasis sekretorius. Nesėkmingai bandė modernizuoti Lenkijos ūkį pasinaudodamas Vakarų kreditais. Prasidėjęs 1980 m. judėjimas „Solidarumas“ privertė jį atsistatydinti.

(isp. guerrilla iš guerra – karas), partizaninis karas Ispanijoje ir Lotynų Amerikoje. Garsiausia vyko Ispanijos revoliucijos metu (1808-1814), kai kovota su Napoleono I okupantais prancūzais.

(Hermann Goering; 1893-1946), nacistinės Vokietijos politinis ir karinis veikėjas, reichsmaršalas. Lakūnas, pasižymėjęs I pasauliniame kare. Nuo 1922 m. Nacionalsocialistų partijos narys. Nuo 1932 m. Reichstago pirmininkas, nuo 1933 m. Prūsijos ministras pirmininkas. 1933-1934 m. gestapo (slaptosios valstybės policijos) organizatorius ir vadovas. Organizavo pirmąsias politinių kalinių koncentracijos stovyklas. 1935 m. tapo vyriausiuoju oro pajėgų vadu. Niurnbergo procese (1945-1946) nubaustas mirties bausme. Nusižudė prieš įvykdant nuosprendį.

indoeuropiečių genčių grupė. Ankstyviausia germanų kultūra – Jasforo – išsiskyrė VII-VI a. pr. Kr. Rašytiniuose šaltiniuose G minimi nuo IV a. pr. Kr. VI-I a. pr. Kr. germanai išplito tarp Reino ir Vyslos, Dunojaus ir Baltijos bei Šiaurės jūros pietinėje Skandinavijoje.

(mirė 375 ar 376), ostgotų karalius. Kilęs iš amalų genties. Jo valdymą ženklino ypač dažni gotų žygiai. Germanariko nukariautos valdos siekė net Juodosios jūros pakrantes. VI a. gotų istorikas Jordanas rašė, kad karalius savo sumanumu bei narsa pavergęs ir aisčių tautą. Tačiau šio fakto nepatvirtina kiti šaltiniai.

sen. Spartoje polio taryba, susidedanti iš 28 gerontų, renkamų iki gyvos galvos, ir 2 karalių – basilėjų, kurie pirmininkavo posėdžiams. Buvo viena svarbiausių Spartos politinio-administracinio gyvenimo institucijų. Ji teikdavo įstatymų pasiūlymus apelai, pastaroji juos formaliai tvirtindavo, rūpinosi teisėsauga ir turėjo teisminius įgaliojimus. Nuo V a. pr. Kr. gerusijos valdžią apribojo eforai.

(vok. Geheime Staatspolizei), nacistinės Vokietijos slaptoji valstybės policija.

miesto dalis, kurioje priverstinai apgyvendinamas tam tikra tautinė, rasinė, profesinė ar religinė gyventojų grupė atskiriant ją nuo kitų gyventojų.

(mirė apie 1666), LDK karo inžinierius, kartografas, pulkininkas. Svarbiausias kartografinis darbas – rankraštinis atlasas „Praktiškas topografijos kūrinys“. 1648 m. sudarė Vilniaus miesto gynybinės sienos planą, vadovavo miesto įtvirtinimų rekonstrukcijai. Parengė Kauno, Tauragės ir Virbalio miestų planus.

(ol. geuzen iš pranc. gueux – elgetos), flamandų partizanai, per Nyderlandų nepriklausomybės karą (1568-1648) kovoję su Ispanijos valdžia.

(apie 1536-1609), LDK didikas, kunigas, Žemaičių vyskupas (nuo 1576), lietuvių raštijos veikėjas. Kontrreformatas, siekęs Bažnyčią glaudžiau priartinti prie lietuvių kultūros, steigęs naujas parapijas, statęs bažnyčias.

(vok. Gilde), miestiečių susivienijimas bendriems interesams ginti. XI-XII a. ypač įtakingos puvo pirklių gildijos.

(XXVIII a. pr. Kr.), legendinis šumerų miesto valstybės Uruko (Mesopotamijoje) įkūrėjas ir valdovas, daugelio šumerų mitų herojus, mėginęs įminti nemirtingumo paslaptį.

(pranc. guillotine), įtaisas, skirtas vykdyti mirties bausmę nukertant galvą, gydytojo Ž. Giljoteno pasiūlymu patvirtintas naudoti Prancūzijoje nuo 1792 m.

(1921-1994), lietuvių archeologė ir etnologė, pasaulinį garsą pelniusi darbais apie senosios Europos etnogenezę ir mitologiją.

1. pirmykštėje visuomenėje kraujo ryšiais susijusių giminaičių grupė, genties dalis;
2. kelios kartos žmonių, turinčių bendrus protėvius.

seniausiųjų žmonių kolektyvas, kuriame viskas buvo bendra – įrankiai, maistas, kitas turtas; jie visi buvo lygūs, tarpusavyje siejami giminystės; šios bendruomenės nariai klausydavo giminės vado arba išsirinkto seniūno.

(gimnazijas, gimnazionas; gr. gymnasion iš gymnos – nuogas, lot. gymnasium), sen. Graikijoje statinių, pradžioje medinių, nuo IV a. pr. Kr. mūrinių, kompleksas, skirtas sportinėms pratyboms.

(ginaikėja; gr. gynaikeon iš gyne – moteris), sen. graikų namo dalis, skirta gyventi moterims.

sausumos prekybiniai keliai, kuriais nuo II tūkstm. pr. Kr. iki I tūkstm. po Kr. vid. iš Baltijos pajūrio į to meto civilizacijos centrus (ypač į Romos imperiją) gabentas gintaras. Jie neteko savo reikšmės prasidėjus didžiajam tautų kraustymuisi.

(1884-1946), rašytojas, poetas. 1940 m. kartu su kitais vyko į SSRS prašyti priimti Lietuvą į SSRS.

(tikr. Girskis; 1893-1933), JAV lietuvių lakūnas. 1910 m. atvyko į JAV, dirbo „Naujienų“ spaustuvėje. 1917-1919 m. tarnavo JAV karo aviacijoje. 1924 m. baigė aviacijos mokyklą. 1931 m. dirbo transporto pilotu. Perskridęs Atlantą lėktuvu „Lituanica“, su S. Dariumi žuvo ties Soldinu Vokietijoje. Palaidotas Kaune.

(Guise), Lotaringijos kunigaikščių giminė.

(rus. Gosudarstvennyj komitet čerezvyčajnogo položenija – Ypatingosios padėties valstybinis komitetas), 1991 m. rugpjūtį kai kurių SSRS vadovų sukurtas komitetas, siekęs valstybinio perversmo keliu grąžinti SSRS į brežnevinės politikos laikus. Nepavykęs perversmas tapo lemiančia SSRS suirimo priežastimi.

(lot. gladiatores iš gladius – kalavijas), sen. Romos kovotojai, žiūrovų malonumui besikaunantys vienas su kitu ar su laukiniais žvėrimis.

(Johan Christoph Glaubitz; apie 1700-1767), žymiausias vėlyvojo baroko, rokoko stiliaus architektas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.

LDK kunigaikščio Mykolo Glinskio 1508 m. sukilimas prieš didįjį Lietuvos kunigaikštį Žygimantą Senąjį per 1500-1508 m. LDK karą su Maskvos didžiąją kunigaikštyste.

(pranc. global iš lot. globus – rutulys), apimantis visą Žemę, pasaulinis.