Žodynas

1. 1928-1940 m. SSRS laikotarpis, kai buvo sukurta sunkioji ir karinė pramonė;
2. socialinis-ekonominis procesas, kuriam būdingas stambiosios mašininės gamybos plėtojimas.

(isp. infante iš lot. infans – kūdikis, vaikas), Ispanijos, Portugalijos, Brazilijos monarchų vaikų titulas.

(lot. inflatio – išpūtimas), bendrojo kainų lygio kilimas, dėl kurio krinta piniginio vieneto perkamoji galia.

(lot. incorporatio – įkūnijimas, įtraukimas), vienos politinės bendruomenės, pvz., valstybės ar jos dalies, prijungimas prie kitos.

(lot. incunabula – lopšys, vystyklai), knygos, išspausdintos nuo spaudos išradimo XV a. vid. iki 1501 m.

(lot. inquisitio – tardymas, ieškojimas), Katalikų bažnyčios valdžios ir teismo institucija, skirta kovai su klaidingu Bažnyčios mokymu. Ji persekiojo, gaudė ir baudė klaidatikius bei eretikus. Egzistavo IV-XIX a.

(Innocentius IV; tikr. Sinibaldas Fieskis; apie 1195-1254), popiežius (1243). 1254 m. jo bule buvo įkurta Lietuvos bažnytinė provincija.

(lot. institutio – nustatymas, sutvarkymas):
1. valstybinė ar visuomeninė įstaiga;
2. žmonių, siekiančių kokio nors tikslo, susivienijimas, pvz., partija, bendrija, draugija.

piliečių susivienijimas ar valstybės įstaiga, kurie buvo įsteigti ne politinei veiklai, o kokiam nors kitam tikslui (pvz., civilinė administracija ar armija), bet pasidaro politiškai aktyvūs ir siekia pakreipti vyriausybės politiką sau naudinga linkme.

1. (lot. integratio – atstatymas, atnaujinimas), valstybių ekonominis ir politinis bendradarbiavimas pagal suderintą programą. Vienas pavyzdžių – Europos Sąjungoje vykstantys suartėjimo, bendradarbiavimo procesai;
2. valstybių sąveikos forma, kada atskiros suverenios valstybės įsteigia bendras institucijas ar organizacijas ir suteikia joms išskirtinių galių.

(lot. intelligens iš intelligentis – protingas, mąstantis), žmonių sluoksnis, profesiniu požiūriu dirbantis protinį kvalifikuotą darbą ir darantis didelį poveikį visuomenės dvasiniam gyvenimui ir socialiniams procesams.

(pranc. intendant – valdytojas, vedėjas):
1. XV-XVIII a. Prancūzijos pareigūnas, tvarkęs kurią nors valstybės valdymo sritį (finansus, prekybą, teisę ir kt.). XVII-XVIII a. – provincijos valdytojas;
2. kariuomenės pareigūnas, tvarkantis karių aprūpinimą maistu, ekipuote, transportu, jų buitį.

(lot. interdictum – draudimas), Katalikų bažnyčios kanonų teisėje bausmė, artima ekskomunikai, labiausiai paplitusi viduramžiais. Reiškė pamaldų vykdymo ir sakramentų teikimo tam tikroje teritorijoje (vyskupijoje, kunigaikštystėje, karalystėje) draudimą. Siekė priversti paklusti visus gyventojus, valdovą ar įtakingus asmenis.

(lot. interesse – dalyvauti), valstybės piliečių grupė, kuri įvairiais būdais siekia, kad vyriausybė vykdytų jai palankią politiką. Pagal susiorganizavimo būdą ir laipsnį interesų grupės skirstomos į 4 tipus: anoniminės, asocijuotos, institucinės ir neasocijuotos.

(lot. internationalis – tarptautinis), tarptautinis darbininkų partijų politinis susivienijimas, susikūręs 1864 m. (I internacionalas).

(lot. inter – tarp + natio – tauta), moralinis principas, skelbiantis visų tautų lygybę, pagalbą tautoms, kovojančioms prieš religinę, nacionalinę, socialinę priespaudą.

(lot. internus – vidinis):
1. asmens laisvės apribojimas, suvaržymas esant ypatingoms sąlygoms;
2. kariaujančios valstybės karinių dalinių patekusių į neutralios valstybės teritoriją sulaikymas ir nuginklavimas. Pvz., II pasaulinio karo pradžioje Lietuvoje buvo internuota apie 15 tūkst. lenkų kareivių ir karininkų.

(lot. interpellatio – kalbos pertraukimas), atstovaujamosios valstybės institucijos (parlamento) deputato ar jų grupės raštiškas paklausimas vykdomosios valdžios institucijai (vyriausybei) ar jo nariui tam tikru jų veiklos klausimu, įpareigojant atsakyti iki nustatyto termino; viena vyriausybės veiklos parlamentinės kontrolės formų.

(angl. International Criminal Police Organisation), Tarptautinė kriminalinės policijos organizacija. Įsteigta 1926 m. siekiant kovoti su tarptautiniu nusikalstamumu. Būstinė Paryžiuje. Priklauso beveik 200 valstybių.

(lot. interventio – įsikišimas), vienos ar kelių valstybių įsikišimas (dažniausiai ginkluotas) į kitos valstybės vidaus reikalus, keliantis pavojų jos nepriklausomybei. 

(arab. „(dulkių) nusikratymas“, „pakilti“), palestiniečių sukilimas Izraelio okupuotose teritorijose – Gazos sektoriuje, R. Jeruzalėje ir Vakarų krante (1987-1994), kurio tikslas – įkurti Palestinos arabų valstybę.

(lot. invasio – užpuolimas, įsiveržimas), karinis įsiveržimas į svetimos valstybės teritoriją, nepaskelbus karo. Pvz., 1939 m. Raudonoji Armija įsiveržė į Lenkiją, 1979 m. SSRS įvedė savo kariuomenę į Afganistaną.

(lot. investio – aprengiu), ilgalaikis kapitalo įdėjimas į kokią nors ūkio šaką arba vertybinių popierių pirkimas siekiant pelno.

(lot. investitura iš investio – aprengiu):
1. viduramžių V. Europoje feodo perdavimo vasalui juridinis aktas su simbolinėmis apeigomis, kai įteikiamas nuosavybės simbolis – žemės sauja, medžio šakelė, kardas ar koks kitas simbolinis daiktas. Dažniausiai vykdavo po omažo – vasalo ištikimybės priesaikos senjorui;
2. aktas, kuriuo dvasininkas būdavo skiriamas bažnytinėms pareigoms ir įgydavo valdyti feodą. Jis gaudavo lazdą, žiedą (bažnytinės valdžios simbolius) ir skeptrą (pasaulietinės valdžios simbolį).

(Voluinės metraštis), vienas seniausių Kijevo Rusios ir Haličo-Voluinės Didžiosios Kunigaikštystės metraščių sąvado nuorašų (rašytas XIV a. pab.-XV a.). Aprašomi įvykiai nuo Kijevo Rusios susikūrimo iki 1292 m.

ginkluotas konfliktas 1980-1988 m., kilęs dėl Irako pretenzijų į 3 salas Ormūzo sąsiauryje, visas Šat al Arabo upės žiotis, taip pat dėl reikalavimo suteikti autonomiją Irane gyvenantiems arabams.

(lot. irrigatio – drėkinimas, laistymas), dirbtinė laukų ir sodų drėkinimo sistema derliui užtikrinti. Seniausios irigacinės sistemos atsirado Mesopotamijoje ir Egipte V-IV t-metyje pr. Kr.

(arab. islam – nuolankumas, pasidavimas Dievo valiai), viena pasaulinių religijų, atsiradusi 622 m. Arabijos pusiasalyje. Kūrėju laikomas pranašas Mahometas.

musulmonų religinis sąjūdis. Svarbiausia vertybe laiko religinę tradiciją, ragina grįžti prie pranašo Mahometo laikų islamo, priešiškas bet kokioms permainoms, islamo reformas suvokia kaip tikėjimo tapatumo pažeidimą.

(Yamamoto Isoroku; 1884-1943), Japonijos imperijos jungtinio jūrų laivyno vyriausiasis vadas Antrojo pasaulinio karo metu. Jo įsakymu 1941 m. gruodžio mėn. buvo užpulta JAV Ramiojo vandenyno karinė jūrų bazė Perl Harbore.