Žodynas

LDK valstiečių mokestis valstybei sidabriniais pinigais. Dažniausiai šios lėšos naudotos karo reikalams. Manoma, kad įvesta apie XIV a. vidurį, valdant Algirdui.

(1798-1868), unitų bažnyčios veikėjas, dvasininkas. Pagrindinis unitų prijungimo prie pravoslavų bažnyčios organizatorius. Nuo 1840 m. Lietuvos ir Vilniaus arkivyskupas, nuo 1852 m. metropolitas.

(1826-1863), karininkas, 1863-1864 m. sukilimo vienas vadų.

(„mokiniai“), Indijos religijos reformatoriaus Nanako (1469-1539) ir jo 9 įpėdinių – guru (religijos mokytojų) sekėjai.

XIX a. pab.-XX a. pr. meno srovė. Iškėlė simbolio reikšmę, manė, kad simbolis sieja kasdienę patirtį su aukštesniąja būtimi.

(Semenavičius; apie 1600-po 1651), artilerijos inžinierius. Veikalo „Didysis artilerijos menas“, daugiapakopės raketos ir raketinės artilerijos idėjų autorius.

Katalikų bažnyčioje viduramžiais įsigalėjęs bažnytinių pareigų pirkimas ir pardavimas. Pavadinimas kilo iš Biblijoje minimo burtininko Simono, norėjusio nusipirkti iš apaštalų teisę teikti sakramentus, vardo.

judėjų religinis pastatas.

(pranc. syndicalisme iš gr. syndikos – veikiantis išvien), darbininkų profesinių sąjungų judėjimas, XIX a. pr.-XX a. I pus. paplitęs įvairiose pasaulio šalyse.

monopolistinis susivienijimas, kai įmonės bendrai realizuoja vienos rūšies produkciją.

(lot. sine cura – be rūpesčio), gerai apmokama tarnyba valstybės administracijoje viduramžiais. Sinekūros buvo traktuojamos kaip privati nuosavybė, galėjo būti perkamos ir parduodamos už didelius pinigus. Turtingų šeimų tėvai, norėdami užtikrinti savo vaikams ateitį, pirkdavo jiems sinekūras civilinėje administracijoje ar armijoje.

neorganiškas skirtingų elementų sujungimas, mišinys. Religinis sinkretizmas – pagoniškų ir krikščioniškų įvaizdžių mišinys.

1. Katalikų bažnyčios vyskupų ar metropolijų dvasininkų susirinkimas;
2. protestantų bažnytinės valdžios institucija – dvasininkų ir pasauliečių susirinkimas;
3. Rusijos stačiatikių bažnyčios valdžios institucija – patariamasis organas prie Maskvos ir visos Rusios patriarcho.

laiko tarpas, per kurį pasikartoja vienodos Mėnulio fazės, pavyzdžiui, jaunatis. Vidutiniškai lygus 29,530568 saulės paros. Sinodinis mėnuo dėl Žemės skriejimo aplink Saulę yra ilgesnis už žvaigždinį (siderinį) mėnesį.

(jap. sinto – dvasių kelias, dievų kelias), politeistinė Japonijos religija, apimanti daug grupių (sektų, religinių judėjimų), populiarių, ypač kaime, tikėjimų (būrimas, magija ir kt.). 

(jap. shgun-shoku), Japonijos dualinė valdymo sistema, kai aukščiausia valdžia buvo sutelkta siogūnų rankose, o imperatoriaus valdžia tapo nominali (1192-1867).

žydų nacionalinis judėjimas, kilęs XIX a.

(pers. sepahi – kareivis), kariai indai, daugiausia iš aukštesniųjų kastų (daugiausia nuo XVIII a. vid.) samdos būdu tarnavę Portugalijos, Prancūzijos, D. Britanijos kariuomenėse. 

(apie 1579-1631), prozininkas, leksikografas. Jėzuitas.

specialiai paruoštas titnago gabalas, nuo kurio būdavo nuskeliamos skeltės ir nuoskalos naudotos įrankių gamybai. Jų būta kelių formų: kūginių, piramidinių, pieštukinių, laivelio formos ar netaisyklingos formos.

istorinė baltų žemė abipus Nemuno žemupio, nuo Kuršių marių iki Šešupės žiočių apylinkių.

baltų gentis. Iš bendro baltų kamieno išsiskyrė V a. viduryje. Ji apėmė Jūros upės žemupį, pietuose ribojosi su Nadruva, rytuose – su aukštaičiais. Šilalės apylinkėse siekė žemaičius, šiaurės vakaruose – Lamatos gyventojus.

(1536-1612), jėzuitas, pirmasis Vilniaus universiteto rektorius.

jaunimo ir vaikų judėjimas. Pirmoji organizacija įsteigta 1902 m. Anglijoje. 1922 m. įkurta Lietuvos skautų asociacija, nuo 1930 m. pertvarkyta į Lietuvos skautų sąjungą.

(apie 1353-1397), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo ir jo antrosios žmonos Tverės kunigaikštytės Julijonos sūnus, LDK sritinis kunigaikštis.

žemė, skirta valstiečiams už tam tikrą rentą. Skirdavo dvarininkas, valstybė, bažnyčia. Į skirtinės žemės savoką neįėjo bendrai su dvaru naudojami miškai, ganyklos, vandenys.

(gr. Skythai), indoeuropietiškos gentys, gyvenusios nuo VIII-VII a. pr. Kr. iki III a. Juodosios jūros pakrančių stepėse.

(prieš 1490-prieš 1541), knygų spausdinimo Lietuvoje pradininkas, švietėjas.

vieta, kur perrašinėtos ir iliustruotos rankraštinės knygos.

(1894-1941), Lietuvos valstybės veikėjas, karininkas. Rėmė 1926 m. A. Smetonos valstybės perversmą. 1928-1934 m. divizijos vadas, 1939 m. karo mokyklos viršininkas. 1939-1940 m. vidaus reikalų ministras, brigados generolas. Sušaudytas Butyrkų kalėjime Maskvoje.