Žodynas

Mokyklinis istorijos terminų žodynas

Paaiškinta žodžių: 3192
Žodžio (frazės) paieška
Prasideda žodžiu Su žodžiu Tiksliai
Žodis Paaiškinimas
Kalifas

(arab. khalifah – pavaduotojas, įpėdinis), po pranašo Mahometo mirties oficialus jo įpėdinių titulas; vėliau – renkamas musulmonų sunitų bendruomenės vadovas; musulmonų teokratinės valstybės (kalifato) vadovas.

Kalifatas

kalifų valdoma teokratinė arabų valstybė 632-1258 m.

Kaligula

Kaligula
Kaligula
(Gaius Caesar Germanicus Caligula; 12-41), Romos imperatorius (37-41). Laikomas vienu žiauriausių ir labiausiai nenuspėjamų Romos imperatorių. 

Kalijaus taika

449 m. pr. Kr. Kipro saloje tarp graikų ir persų sudaryta taika, užbaigusi graikų ir persų karus 500-449 m. pr. Kr. Graikams atstovavo Atėnų aristokratas Kalijus. Persai pripažino M. Azijos graikų polių nepriklausomybę bei įsipareigojo nevesti karinio laivyno į Egėjo jūrą. Graikai apribojo savo pretenzijas Viduržemio jūros rytinėje pakrantėje ir Egipte.

Kalinauskas Konstantinas

K. Kalinauskas
K. Kalinauskas
(1838-1864), vienas 1863-1864 m. sukilimo vadų. Teisininkas.

Kalininas Michailas

(1875-1946), Sovietų Rusijos ir SSRS politikas, vienas bolševikų vadų. 1938-1946 m. SSRS AT Prezidiumo pirmininkas, užsienyje vadintas SSRS „prezidentu“. Jo garbei Tverė pavadinta Kalininu (1931-1990), Karaliaučius – Kaliningradu.

Kalniškės mūšis

vienas didžiausių pokario partizanų mūšių, vykęs 1945 m. gegužės 16 d. Kalniškės miške, prie Krosnos (Simno vlsč., dab. Lazdijų r.).

Kalpokas Petras

(1880-1945), dailininkas tapytojas. Nuo 1905 m. dalyvavo parodose, surengė individualių parodų. Kūryboje vyrauja peizažai („Auksiniai berželiai“, „Upelis pavasarį“, „Miško kelias“ ir kt.) ir portretai (nutapė J. Jablonskio, S. Nėries ir kt. portretus). Nutapė kompozicijų, freskų. Parašė „Tapybos technikos vadovėlį“ (1930).

Kalvinas Jonas

(pranc. Jean Cauvin, Calvin, lot. Joannes Calvinus; 1509-1564), prancūzų kilmės teologas, Bažnyčios reformatorius, kalvinizmo pradininkas.

Kalvinizmas

(evangelikai reformatai), viena pagrindinių protestantizmo krypčių. Pavadinimas kilo iš pradininko J. Kalvino pavardės. Itin akcentuojama predestinacijos doktrina, pagal kurią Dievas iš anksto pasirenka, kurie žmonės pateks į dangų, o kurie į pragarą. Ši mintis apie išrinktinumą stiprina moralę ir skatina tikslo siekimą. Kalvinistai išrinktinumo įrodymais laiko ne tik pamaldų gyvenimą, bet ir visuomeninę padėtį bei savo darbu užgyventą turtą.

Kamenevas Levas

(tikr. Levas Rozenfeldas; 1883-1936), Sovietų Rusijos ir SSRS politikas, fanatiškas pasaulinės komunistinės revoliucijos šalininkas. 1917 m. RKP(b) CK narys.

Kamikadzė

(jap. kamikadze – dieviškasis vėjas; taip japonai pavadino taifūną, kuris 1281 m. pab. sunaikino Japoniją puolusį mongolų laivyną), II pasaulinio karo metais Japonijos lakūnas mirtininkas, nukreipiantis į taikinius, daugiausia į karo laivus, sprogmenimis pakrautus lėktuvus. 

Kampanela Tomazas

(Tommaso Campanella; 1568-1639), italų vienuolis dominikonas, filosofas, rašytojas. Populiariausiame savo kūrinyje „Saulės miestas“ (1602 m., išspausdintas 1623 m.) pavaizdavo idealią, religija, morale ir žmogaus protu paremtą, utopinę visuomenę.

Kanaris Vilhelmas

(Wilhelm Canaris; 1887-1945), nacistinės Vokietijos politikas, admirolas. 1935-1944 m. vadovavo vermachto karinei žvalgybai (abverui). Organizavo karines provokacijas ir diversijas užgrobiant Austriją ir Čekoslovakiją (1938-1939). 1944 m. dalyvavo sąmoksle prieš A. Hitlerį, buvo suimtas ir pakartas.

Kanceliarija

1. raštinė;
2. valstybės ar įstaigos skyrius, kur tvarkomi raštai, dokumentai.

Kancleris

(vok. Kanzler):
1. kai kuriose valstybėse viena aukščiausių valstybinių pareigybių, pvz., Austrijoje ir Vokietijoje kancleris yra vyriausybės vadovas; D. Britanijoje iždo kancleris – finansų ministras;
2. Rusijoje iki 1917 m. aukščiausias, I klasės rangas. Suteikiamas užsienio politikos vadovams (užsienio reikalų kolegijos prezidentams, užsienio reikalų ministrams;
3. XV-XVIII a. aukščiausias (po didžiojo kunigaikščio) LDK centrinės valdžios pareigūnas. Rūpinosi užsienio politika, vadovavo valdovo raštinei. Jo žinioje buvo įrašų knygos ir archyvas arba Lietuvos Metrika, valstybės didysis antspaudas. Po 1569 m. sudarytos Liublino unijos atsirado 2 kancleriai (Lenkijos ir Lietuvos), vadinti didžiaisiais. Pareigybė panaikinta 1795 m.

Kandidatas

(lot. candidatus – baltai apsirengęs; sen. Romoje pretendentas į valstybės tarybą apsirengdavo balta toga), asmuo, pasiūlytas kokioms nors valstybinėms, visuomeninėms pareigoms ar tarnybai užimti arba pretenduojantis į tas pareigas.

Kanosa

pilis Š. Italijoje, garsi tuo, jog Šv. Romos imperatorius Henrikas IV, pralaimėjęs kovą su popiežiumi Grigaliumi VII, pašalintas iš sosto ir ekskomunikuotas, 1077 m. pėsčiomis atėjo prie jos vartų ir labai nusižeminęs prašė popiežiaus atleidimo. Posakis „Eiti į Kanosą“ reiškia gėdingai kapituliuoti.

Kantas Imanuelis

I. Kantas
I. Kantas
(Immanuel Kant; 1724-1804), vokiečių filosofas, klasikinės vokiečių filosofijos ir kritinės filosofijos pradininkas.

Kanų mūšis

mūšis netoli Kanų (P. r. Italijoje), kuriame 216 m. pr. Kr. Hanibalo vadovaujama Kartaginos kariuomenė sutriuškino romėnus, vadovaujamus konsulų Lucijaus Emilijaus Paulo ir Gajaus Terencijaus Varono. Po šios pergalės atsirado posakis Hanibal ad fortas (Hanibalas prie vartų), reiškiąs didelį pavojų valstybei. Kanų mūšis laikomas mūšio, per kurį apsupama ir sunaikinama visa priešo kariuomenė, klasikiniu pavyzdžiu.

Kapetingai

(Capetiens), Prancūzijos karališkoji giminė ir dinastija, valdžiusi 987-1328 m. Dinastijos pradininkas Hiugas Kapetas.

Kapitalas

(lot. capitalis – pagrindinis), sukauptos lėšos, kurias verslininkai gali investuoti į savo įmones ir kurių pagrindu (sėkmės atveju) gaunamas pelnas.

Kapitalizmas

Socialinė ir ekonominė sistema, paremta privačia nuosavybe, asmens laisve ir laisvu sandorių sudarymu. Jai būdingi šie požymiai: 1) privati gamybos priemonių ir kito turto nuosavybė; 2) rinka reguliuoja ką, kiek, kaip ir kuo gaminti; 3) pagrindinė valstybės funkcija – garantuoti nuolatinę konkurenciją.

Kapitolijus

1. (lot. Capitolium), viena iš 7 Romos kalvų. Nuo VI a. pr. Kr. romėnų religinis centras. Jo reikšmė sunyko įsigalėjus krikščionybei;
2. (angl. Capitol), JAV Kongreso rūmai Vašingtone.

Kapitula

1. katalikų vienuolių arba religinį riterių ordiną valdančių asmenų kolegija;
2. katalikų ir anglikonų vyskupo patariamasis organas – dvasininkų kolegija, esanti prie katedros. Vyskupui mirus, iš savo tarpo kapitula išrenka vikarą, kuris valdo vyskupiją tol, kol paskiriamas naujas vyskupas.

Kapituliacija

(lot. capitulatiocapitulo – susitariu tam tikrais punktais), šalies ginkluotųjų pajėgų arba jų dalies pasidavimas nugalėtojui jo padiktuotomis ar sutartomis sąlygomis. Kapituliavusios šalies karinė amunicija, įtvirtinimai ir užimtos teritorijos pereina priešo žinion, o kareiviai tampa belaisviais. Kapituliacija gali būti ir besąlygė (pvz., 1945 Vokietija ir Japonija turėjo pasirašyti besąlygės kapituliacijos aktus).

Kapsukas Vincas

V. Kapsukas
V. Kapsukas
(tikr. Mickevičius; 1880-1935), vienas Lietuvos komunistų partijos (LKP) vadovų ir organizatorių, publicistas. 1918 m. vadovavo bolševikinei Lietuvos vyriausybei, 1918 m. gruodžio 16 d. paskelbusiai Sovietų Lietuvos įkūrimo manifestą. Siekė Lietuvos prijungimo prie Sovietų Rusijos.

Kapucinai

(Mažesniųjų brolių kapucinų ordinas; lot. Ordo Fratrum Minorum Capucinorum), katalikų vienuolių ordinas, viena iš 3 pranciškonų atšakų. Laikosi neturto, skaistumo, klusnumo popiežiui įžadų.

Karabinieriai

(pranc. carabiniers):
1. karabinais ginkluoti rinktiniai kavaleristai ir pėstininkai. Atsirado XV a. Ispanijoje, nuo XVII a. – kitose Europos šalyse.
2. žandarai (karinė policija) Italijos ir kai kurių Lot. Amerikos šalių kariuomenėse.

Karaimai

sen. tiurkų kilmės tauta, VIII-X a. priklausiusi Chazarų kaganatui. VIII-IX a. išplito Persijoje, Sirijoje, Palestinoje ir Egipte. Nuo XI a. gyveno Kryme, vertėsi žemės ūkiu, sodininkyste ir smulkiaisiais amatais. Lietuvoje apsigyveno XIV a. pab.

Karakala

Karakala
Karakala
(Markas Aurelijus Antoninas Karakala; lot. Marcus Aurelius Antoninus Caracalla; 186-217), Romos imperatorius 211-217 m. Pravardė atsirado iš jo nešioto gališko apsiausto su gobtuvu, vadinto caracalla.

Karaliaučiaus universitetas

Karaliaučiaus pilis
Karaliaučiaus pilis
vienas seniausių Vid. Europos universitetų. 1544 m. įsteigė kunigaikštis Albrechtas Brandenburgietis.

Karalių slėnis

ilgas, siauras tarpeklis Egipte į vakarus nuo Tėbų, kur buvo įrengtos XVIII-XX Egipto faraonų dinastijų kapavietės (apie 1539-1075 m. pr. Kr.).

Karalius

valstybės vadovas monarchinėje valstybėje.

Karamzinas Nikolajus

N. Karamzinas
N. Karamzinas
(1766-1826), rusų istorikas, rašytojas, publicistas. Parašė 11 tomų „Rusijos valstybės istoriją“ (1816-1824).

Karas

fizinės ginkluotos jėgos vartojimas santykiuose tarp valstybių. Jėga vartojama tada, kai valstybės nepajėgia arba nenori susitarti. Už kiekvienos valstybės karinių veiksmų slypi noras priversti kitą valstybę sutikti su pirmajai palankiomis taikos sąlygomis.

Karavelė

Karavelė
Karavelė
(it. caravella), jūrinis burlaivis su antstatais priekyje ir laivagalyje. Turėjo 1 denį, aukštus bortus, 3-4 stiebus. XII-XVII a. šiais tvirtais, greitais burlaiviais plaukiojo Ispanijos, Italijos, Portugalijos jūreiviai. Iki XV a. naudotos trikampės burės, vėliau imta kabinti rėjines. Plaukdami karavelėmis savo žygius atliko Vaskas da Gama, Kristupas Kolumbas.

Karibų krizė

(Kubos krizė), konfliktas, kilęs 1962 m. tarp JAV ir SSRS dėl vidutinio nuotolio raketų su branduoliniu užtaisu dislokavimo Kuboje.

Kaributas

(mirė po 1404), lietuvių kunigaikštis. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo ir jo antrosios žmonos Julijonos sūnus. Apie 1380 m. stačiatikių papročiu pakrikštytas Dmitrijumi.

Karinė demokratija

visuomenės organizavimosi forma, dažnai būdinga besikuriančiai etninei valstybei. Pagrindiniai bruožai – paprotinė teisė, pagoniškasis tikėjimas ir tėvinė paveldėjimo linija. Svarbiausioji valdžios institucija – liaudies susirinkimas. Valdžia – kunigaikščiai, vadai, bendruomenių vyresnieji ir kt. – renkama liaudies susirinkimuose. Būdinga graikams (XII-IX a. pr. Kr.), romėnams (IX-VI a. pr. Kr.), vėliau – skitams, keltams, germanams, baltams, normanams, slavams ir kt.