Žodynas

LDK ir Rusijos bajorų giminė. Žymesnės reikšmės politiniame Lietuvos gyvenime turėjo tik XVIII a. II pusėje.

(1726 ar 1729-1794), Lenkijos ir Lietuvos valstybės politinis ir bažnytinis veikėjas, Vilniaus vyskupas, švietėjas. 1773-1780 m. Edukacinės komisijos pirmininkas.

(mirė 1768), Gardino maršalkos Jono Masalskio sūnus. 1726 m. ėjo Lietuvos raštininko pareigas, 1737 m. – Mstislavlio vaivada, 1744 m. tapo Vilniaus kaštelionu ir Lietuvos lauko etmonu. Nuo 1762 m. – didysis Lietuvos etmonas.

XIV a. vid.-XV a. pab. Rusios feodalinė valstybė. XV a. užėmė 430 000 km² plotą, gyveno apie 3 mln. žmonių. 1492-1505 m., Ivanui III prijungus Jaroslavlį, Rostovo, Tverės kunigaikštystes, Novgorodo Respubliką, susidarė rusų valstybė.

tarptautinis, etinis judėjimas. Puoselėja žmonių brolybę, meilę, lygybę, nesavanaudišką pagalbą. Atsirado 1717 m. Londone, netrukus paplito Europoje, Amerikoje.

masonų teritorinė organizacija.

(arab. mastaba(h) – akmeninis suolas), sen. egiptiečių laidojimo statinys, piramidės prototipas. Statytos iš akmens blokų ir savo forma priminė nupjautą piramidę. Jose laidoti pirmųjų dinastijų faraonai.

Europos vienijimosi sutartis, kurio gaires numatė 1992 m. Mastrichte (Olandijoje) pasirašyta nauja Europos Sąjungos (ES) sutartis.

(1863-1940), lietuvių rašytojas, pedagogas.

(pranc. materialisme iš lot. materialis – daiktinis, medžiaginis):
1. filosofijos kryptis, aiškinanti pasaulį kaip materialią tikrovę; sąmonę laiko tos tikrovės materialiu atspindžiu ir materialios veiklos funkcija;
2. visko vertinimas naudos, praktinio išskaičiavimo požiūriu.

(lot. materia – medžiaga):
1. filos. objektyvi realybė, pažįstama pojūčiais, egzistuojanti nepriklausomai nuo sąmonės ir jos atspindima;
2. medžiaginis pradas.

pirmykštės visuomenės organizavimosi forma, kai visuomeninį gyvenimą tvarko moterys, giminystė ir paveldėjimas vedami motinos linija.

matavimo priemonių sistema fiziniams dydžiams (ilgiui, tūriui, plotui, masei) nustatyti.

(1871-1927), katalikų vyskupas. Prisidėjo prie marijonų kongregacijos Lietuvoje atkūrimo, 1911-1927 m. buvo jos generolas.

(1866-1956), publicistas, gydytojas, istorikas. Dalyvavo varpininkų veikloje. 1895-1896 m. „Ūkininko“ redaktorius.

(angl. moor, lot. mauri, isp. moro, pranc. more), maišyti Š. Afrikos arabų ir berberų genčių palikuoniai.

Indijos dinastija (apie 322-185 pr. Kr.), iš pradžių valdžiusi Šiaurės rytų Indijos dalį (Magadą). Sostinė Pataliputra (dab. Patna).

(Lot. Mausolus; m. apie 353 m. pr. Kr.), Mažosios Azijos valdytojas (apie 377-353 m. pr. Kr.). Formaliai buvo laikomas Persijos satrapu (valdytoju), bet faktiškai buvo nepriklausomas valdovas. Po Mausolo mirties jo žmona Halikarnase pastatė antkapinį statinį – mauzoliejų, vieną Septynių pasaulio stebuklų.

(lot. mausoleum), monumentalus antžeminis laidojimo statinys, skirtas mirusiajam atminti.

(it. Giulio Mazzarino, pr. Jules Mazarin; 1602-1661), italų kilmės prancūzų politikas, galutinai įtvirtinęs absoliutizmą Prancūzijoje.

(1644-1709), Kairiakrantės Ukrainos kazokų etmonas, Šiaurės karo (1700-1721) metu siekęs suvienyti Ukrainą ir ją išvaduoti nuo ATR bei Rusijos priklausomybės.

istorinė Lenkijos sritis Vyslos vidurupio baseine.

Kaune laikinai (1920-1921) veikusi Lietuvos Respublikos įstatymų leidžiamoji institucija. Jį sudarė Steigiamasis Seimas, dėl Lenkijos agresijos priverstas nutraukti darbą. Mažajame seime buvo 6 nariai, vadovaujami pirmininko A. Stulginskio.

Prancūzijos gynybiniai įtvirtinimai, karo ministro A. Mažino iniciatyva įrengti šiaurės rytų ir rytiniame pasienyje gynybai nuo Vokietijos. Ilgis apie 380 km. 1940 m. Vokietija puldama Prancūziją juos apėjo iš šiaurės per Ardėnus.

Čekoslovakijos, Jugoslavijos ir Rumunijos karinė politinė sąjunga, siekusi išlaikyti jėgų santykį susidariusį po I pasaulinio karo.

istorinė pietinės ir pietrytinės Lenkijos sritis Vyslos upės aukštupyje ir vidurupyje. Nuo X a. pabaigos įėjo į Lenkijos valstybės sudėtį. Per ATR padalijimus (1772-1795) didžioji Mažosios Lenkijos dalis atiteko Austrijai.

istorinė sritis, susidariusi XVI a. apibus Priegliaus, jo intakų ir Nemuno žemupio baseine. 1525-1871 m. priklausė Prūsijos kunigaikštystei ir karalystei, nuo 1871 m. – Vokietijos imperijai.

žr. daugumos atstovavimo rinkimų sistema.

parlamentinio valdymo įgyvendinimo būdas, kai parlamente nesusidaro stabili dauguma, o vyriausybę imasi sudaryti kuri nors daugumos nesudaranti frakcija ar koalicija. Mažumos valdymo atveju valdančiai koalicijai daug sunkiau vykdyti savo politiką, nes kiekvieną kartą tenka užsitikrinti papildomą kitų frakcijų paramą, daryti nuolaidų, siekti kompromisų.

(lot. Martinus Mosuidius; apie 1510-1563), lietuvių raštijos pradininkas, pirmosios lietuviškos knygos autorius, reformacijos veikėjas.

(pagal I a. Romos politiko Gajaus Cilnijaus prievardį Mecenatas), intelektualų ir meninkų globėjas, jų kūrybos rėmėjas.

musulmonų maldos namai.

(lot. mediator – tarpininkas), mitologijoje – tarpininkas tarp dievų ir žmonių pasaulių. Dažnai jais būna paukščiai, šliužai.

(Catherine de Medici; 1519-1589), Prancūzijos karaliaus Henriko II (1547-1559) žmona iš italų Medičių giminės.

1320 m. liepos 27 d. netoli Medininkų (dab. Varnių) įvykęs mūšis tarp Kryžiuočių ordino ir Medininkų žemės žemaičių kariuomenių.

Didžiausio ploto (pilies kiemas – 2 ha) ir mažiausiai perstatinėta mūrinė Lietuvos pilis. Manoma, kad pastatyta XIII a. Įkurta dabartiniame Medininkų (Vilniaus raj.) kaime, 31 km į pietryčius nuo Vilniaus. Turėjo 4 bokštus ir 4 vartus. Po 1655 m. Lenkijos-Lietuvos ir Rusijos karo apgriauta ir nebeatstatyta.

žr. Žemaičių vyskupystė.

istorinė XIV-XV a. žemaičių žemė. Sudarė Karklėnų, Laukuvos, Medininkų, Šiauduvos, Tverų valsčiai (dabartiniai Plungės, Šilalės ir Telšių rajonai). Svarbiausia pilis buvo Medvėgalis, centras – Medininkai (dab. Varniai).

ant Medvėgalio piliakalnio (Šilalės raj.) stovėjusi medinė pilis, šaltiniuose minima 1316 m. 1329 m. ją buvo apgulusi kryžiuočių, Bohemijos karaliaus Jono ir kitų kryžininkų kariuomenė. 1329 m. sudeginta.

pirmykščio žmogaus pirmosios pastangos valdyti, paveikti supantį pasaulį. Medžioklės magija pagrįsta nuostata, kad burtais, maginiais veiksmais įmanoma valdyti gamtos jėgas, užsitikrinti medžioklės sėkmę.