Žodynas

(gr. Strabō; apie 63 pr. Kr.-apie 23 po Kr.), sen. graikų geografas, istorikas. 

(gr. stratēgos – karvedys), sen. Graikijos polio kariuomenės arba laivyno vadas.

(gr. stratēgia – vadovavimas):
1. karo meno teorija ir praktika, apimanti pasirengimą karui, vadovavimą karinėms pajėgoms, kariavimą;
2. politinės visuomeninės kovos vadovavimo menas.

(1760-1833), lietuvių poetas, kunigas. Kunigavo įvairiose Lietuvos vietose. Išleido pirmą originalią lietuvių grožinės literatūros knygą – poezijos rinkinį „Giesmės svietiškos ir šventos“ (1814). Parašė lenkų kalba „Giesmė Rygos miestui pagerbti“ (1824). Išvertė R. Belarmino katekizmą. Daugelis A. Strazdo eilėraščių virto liaudies dainomis.

(vok. Streik, angl. strike), darbininkų, tarnautojų ar valstiečių kolektyvinis atsisakymas dirbti, kol darbdavys arba vyriausybė patenkins jų keliamus ekonominius ar politinius reikalavimus. Pirmasis streikas Europoje įvyko 1345 m., Lietuvoje – 1861 m. netoli Turmanto.

mūšis, įvykęs 1348 m. vasario 2 d. prie Strėvos upės (spėjama, kad netoli Žiežmarių) tarp Lietuvos ir Kryžiuočių ordino.

(us. istrebitel – naikintojas), antrosios sovietinės okupacijos metais bolševikų mobilizuoti asmenys kovai su ginkluotu pasipriešinimu sovietiniam režimui Lietuvoje. Oficialiai vadinti liaudies gynėjais.

(apie 1547-1593), istorikas ir poetas. Pirmosios spausdintos Lietuvos istorijos – „Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kroniką“, išleistos 1582 m. Karaliaučiuje lenkų kalba, autorius.

(1752-1815), teisininkas, teisės filosofas, teologijos ir teisės daktaras, Vilniaus vyskupas (1814-1815), Vilniaus universiteto rektorius. Ekonominių disciplinų dėstymo pradininkas Vilniaus universitete.

(1885-1969), Lietuvos valstybės veikėjas. Vasario 16-osios akto signataras. Lietuvos Respublikos Prezidentas (1920-1926).

(1753-1798), architektas, kilęs iš baudžiauninkų. Projektavo ir statė Vilniaus katedrą, rotušę, Verkių rūmų ansamblį, gyvenamuosius namus Vilniuje, Kretingoje.

(lot. subjectum), žmogus, kuris, aktyviai pažindamas ir praktiškai pertvarkydamas tikrovę, padaro ją savo veiklos objektu.

kultūra, papročiai, elgesys, priimti kokioje nors visuomenės grupėje, sudarančioje didesnės bendrijos dalį ir nesutampantys su visos bendrijos normomis.

(lenk. szubrawcy – nenaudėliai), liberalių nuostatų Vilniuje įkurta Lietuvos inteligentų draugija, veikusi 1817-1822 m. Satyriniu spaudos žodžiu kovojo su visuomenės prietarais ir ydomis, pasenusiais papročiais. Savo sueigų ceremonialu šubravcai parodijavo masonų ložes.

(lot. subsidium – pagalba, palaikymas), pašalpa, dotacija, ekonominės pagalbos teikimas privačiam sektoriui, gamintojams arba kurios nors prekės vartotojams.

(patiesalas, pagrindas), vietinė, senoji kultūra.

šiaurinės jotvingių genties (sūduvių) gyventa teritorija. Pirmą kartą paminėta XIII a. danų istorijos šaltiniuose (Zudua). XIII a. pab.-XIV a. dėl karų su Kryžiuočių ordinu retai gyvenama. Pagal 1422 m. Melno taiką rytinė Sūduvos dalis atiteko LDK. Krašte ėmė daugėti gyventojų, vyko vidinė kolonizacija.

laivybos kanalas, iškastas prancūzų bendrovės per Sueco sąsmauką Egipte. Atidarytas 1869 m. Jungia Viduržemio jūrą su Raudonąja. Kanalo ilgis 161 km.

1956 m. vykęs karas tarp Egipto ir Izraelio, Egiptui nacionalizavus Sueco kanalą.

(angl. suffragism iš suffrage – rinkimo teisė), moterų visuomeninis judėjimas dėl balsavimo teisės suteikimo moterims. Buvo paplitęs XIX a. II pus.-XX a. pr. daugiausia D. Britanijoje ir JAV. 

(1552-1612), Rusijos caras (1606-1610).

Rytų Europos miškingosios zonos V-II t-mečio pr. Kr. pr. archeologinė kultūra. Šiaurėje apėmė Kareliją ir iš dalies Kolos pusiasalį, šiaurės rytuose siekė Uralą, pietryčiuose – Karnos baseiną, pietuose tęsėsi iki Šiaurės rytų Ukrainos, vakaruose ribojosi su Narvos ir Nemuno kultūromis.

(kreacionistinė), teorija, nagrinėjanti materijos ir gyvybės kilmę pagal Biblijos Pradžios knygą – pasaulį ir žmogų sukūręs antgamtinis kūrėjas. Plėtojosi kaip atsakas Č. Darvino evoliucijos teorijai, bet dauguma mokslininkų jos nepripažįsta kaip neparemtos faktiniais duomenimis.

(turk. sultan – galybė, valdžia), pasaulietinis islamo šalių valdovo titulas.

teritorija, priklausanti aukščiausiajai nepriklausomų musulmonų valdžiai. Sultonatais taip pat vadinosi faktiškai nepriklausomi valdžios centrai, tokie kaip Mogolų imperijos pirmtakas Delio sultonatas (1206-1526).

(Šumano planas), Vak. Europos šalių anglių, geležies rūdos ir plieno pramonės integracijos programa, kurią pasiūlė Prancūzijos užsienio reikalų ministras R. Šumanas. Pagal šį planą 1951 m. Belgija, Olandija, Liuksemburgas, Italija, Prancūzija ir VFR įkūrė Europos anglių ir plieno susivienijimą, kuris davė pradžią visos Europos vienijimuisi, dabartinei Europos Sąjungai.

(1905-1982), sovietinis valstybės veikėjas. 1956-1967 m. LSSR Ministrų tarybos pirmininkas. 1967-1975 m. LSSR Aukščiausiosios tarybos Prezidiumo pirmininkas, pirmininko pavaduotojas.

(Sun Yat-sen; 1866-1925), tikr. Sun Venas, Kinijos revoliucionierius. Gydytojas. Laikomas šiuolaikinės Kinijos kūrėju.

(arab. sunnah – paprotys, tradicija), Mahometo posakiai ir pasakojimai apie jo poelgius, vienas visuomeninio gyvenimo taisyklių ir Korano aiškinimo, religinio kulto ir teisės šaltinių. 

musulmonai, be Korano, pripažįstantys ir suną. Tvirtina, kad būtent jie laikosi pranašo Mahometo tradicijos, kurią iškraipo šiitai. Sunitai sudaro musulmonų daugumą.