Žodynas

(tekstuose – „Barbarosos“ planas), Vokietijos karo prieš SSRS plano kodinis pavadinimas.

LDK valstiečiai, už gautą iš didžiojo kunigaikščio žemę karo metu sudarę atskirus karinius dalinius ir statę tiltus bei kitus įrenginius. Taikos metu už žemę mokėjo duokles (dažniausiai medumi). Prievolę atlikdavo prūsai, bartai ir vakarų lietuviai skalviai, XIV a. atbėgę į Lietuvą nuo kryžiuočių priespaudos.

(pranc. bas-relief – žemas iškilumas), skulptūros rūšis, kai apimčių iškilimas virš plokštumos ne didesnis kaip pusė vaizduojamojo objekto apimties. Žemesnis vaizdas ryškinamas įrėžtu kontūru.

(1761-1818), Rusijos generolas feldmaršalas.

Lietuvos ir Lenkijos didikų katalikų grupuotės sąjunga, sudaryta 1768 m. Bare (Vinicos sritis). Jos tikslas buvo kovoti su Radomo konfederacija prieš Rusijos įtaką Lenkijos ir Lietuvos valstybėje, jos statytinį karalių Stanislovą Augustą Poniatovskį, prieš kitatikių ir katalikų teisių sulyginimą.

(it. barocco – keistas, įmantrus), XVI a. pab.-XVIII a. vid. dailės ir architektūros stilius Europoje bei Lotynų Amerikos šalyse.

didiko titulas, atsiradęs viduramžiais. XIV-XV a. Baronai ėmė skirstytis į hercogus, markizus, grafus, vikontus, paprastuosius baronus. Rusijoje baronais nuo XVIII a. pradžios vadino Latvijos ir Estijos vokiečius didikus.

(1851-1927), lietuvių tautinio atgimimo patriarchas, tautosakininkas, istorikas ir archeologas.

(gr. basileus):
1. sen. graikų monarchijų karalių titulas, ankstyvosios Graikijos istorijos laikais vartotas ir kaip žemės valdos turėtojo titulas.
2. Bizantijos imperatoriaus titulas.

1. XIX a.-XX a. pr. Bucharos emyrate, Chyvos chanate ir rusams priklausiusiame Turkestane veikę ginkluoti plėšikai;
2. sovietinis ginkluoto tautinio pasipriešinimo kovotojų Centr. Azijoje pavadinimas.

(lot. bastia), gynybinis įrenginys, žemas (dažniausiai 2 aukštų) apskrito ar pasagos formos plano bokštas prie pilies arba miesto gynybinės sienos. Supilama iš žemės arba sumūrijama iš plytų ar akmenų. Skirta įsitvirtinti artilerijai fosos ir pilies sienų gynybai. Plačiai statytos nuo XV a. pab. (pradėta Italijoje) iki XVI a. pab. Lietuvoje bastėja yra prie Vilniaus miesto gynybinės sienos (XVII a. I pus.).

(pranc. Bastille), tvirtovė su 8 bokštais ir 30 m aukščio sienomis, pastatyta 1370-1382 m. saugoti Paryžiaus šiaurinėms sienoms. Nuo XV a. joje kalinti nusikaltėliai. XVI a. iš tvirtovės virto kalėjimu, nuo Liudviko XIV valdymo metų joje kalinti tik politiniai nusikaltėliai.

(pranc. bastion), pagrindinis gynybinių įtvirtinimų elementas – išsikišusi penkiakampė tvirtovės sienos dalis, skirta tvirtovės gynybai artilerijos ugnimi.

gynybinių statinių kompleksas. Europoje plito nuo XVI a. pr. iki XIX a. vid. Puolamieji artilerijos smūgiai atremiami iš bastionų. Bastioninės pilys statytos taisyklingo kvadratinio ar daugiakampio plano su kurtinomis ir išsikišusiais kampuose bastionais, apsuptos fosa ir pylimu.

(1208-1255), mongolų-totorių chanas, Čingischano vaikaitis. 1227 m. mongolų imperijos vidurinės dalies valdovas. Vadovavo žygiui į Europą. 1236 m. užkariavo Pavolgio Bulgariją, 1237-1240 m. – Rusią. 1241-1242 m. nusiaubė Vengriją, Lenkiją, Čekiją, Bulgariją iki Adrijos jūros. Grįžęs iš žygio, įkūrė Aukso Ordos valstybę žemutiniame Pavolgyje. Buvo pavaldus Mongolijos didžiajam chanui.

(Fulgencio Batista y Zaldivar, 1901-1973), kariškis, kuris 2 kartus po įvykdytų perversmų valdė Kubą: 1933-1944 m., kai sukūrė stiprią ir efektyvią vyriausybę, ir 1952-1959 m., kai tapo brutaliu diktatoriumi.

(1810-1892), 1850 m. – Kauno vicegubernatorius. Nuo 1860 m. – Vilniaus mokslo apygardos globėjo padėjėjas, 1868-1872 m. – globėjas. Griežtas rusinimo šalininkas.

(1533-1586), Vengrijos valdomos Transilvanijos vaivada (1571-1576), Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis (1576-1586). 

(tiurk. didvyris, drąsuolis, stipruolis), tiurkų ir mongolų tautose garbės titulas, suteikiamas už karo žygdarbius.

feodalinės priklausomybės forma, feodalo teisė naudotis priverstiniu jam priklausančio valstiečio darbu, turtu ir asmeniu.

stačiatikių vienuolių ordinas, paremtas Šv. Bazilijaus regula. Susikūrė XVII a. Lenkijoje.

(lot. basilica išgr. basilikē  – karališkoji menė), stačiakampio formos patalpa, kurioje savo funkcijas atlikdavo Atėnų archontas – basilėjas. Romėnai perėmė graikų bazilikos planą, o joje įkurdino teismus, bankus, prekyvietes. Įsigalint krikščionybei, bazilikomis imta vadinti svarbiausius „Dievo namus“, bažnyčias.

LDK valstiečiai, priklausę bažnyčiai.

(1851-1922), vokiečių archeologas, etnografas ir kalbininkas baltistas.

(1913-1992), sionistų lyderis, Izraelio ministras pirmininkas (1977-1983), Nobelio taikos premijos laureatas.

(turk. bei, bey, sen tiurkų beg, arab. bay, bey – ponas, valdovas), diduomenės garbės titulas Art. ir Vid. Rytuose, maždaug atitinkantis arabų emyro titulą.

(tiurk. valdovas, ponas):
1. Art. ir Vid. Rytuose diduomenės titulas. Centr. Azijos ir Užkaukazės tautose viduramžiais ir naujaisiais laikais žemvaldžio titulas;
2. Turkijoje nuo XIX a. II pus. iki 1934 m. mandagaus kreipimosi į asmenį forma;
3. Tunise 1705-1957 m. sostą paveldėjęs valdovas.

(1894-1944), Lenkijos politikas, užsienio reikalų ministras (1932-1939). Artimas J. Pilsudskio bendražygis. 1939 m. gegužę atmetė SSRS pasiūlymą sudaryti savitarpio pagalbos paktą. Vokietijai užpuolus Lenkiją (1939 09 01) pasitraukė į Rumuniją.

(Thomas Becket; 1118-1170), anglų teologas, Henriko II kancleris (1155) ir Kenterberio arkivyskupas (1162), šventasis.

belgų išsivadavimas iš Nyderlandų karalystės ir nepriklausomybės paskelbimas 1830 m.