Žodynas

D. Britanijos, JAV ir SSRS vadovų konferencija, vykusi 1945 m. liepos 17-rugpjūčio 2 d. Potsdame (Vokietija).

I pasauliniame kare panaudota Vokietijos karinė taktika.

(lot. positio – padėtis, išsidėstymas):
1. požiūris, nusistatymas kuriuo nors klausimu, lemiantis veiksmų, elgesio pobūdį;
2. daugumą sudaranti ir vyriausybę formuojanti frakcijų ar partijų koalicija parlamente.

varginančios kovos apkasuose I pasaulinio karo metais, Vokietijai nepavykus Vakarų fronte staigiu smūgiu sutriuškinti Prancūzijos ir Anglijos kariuomenių.

filosofijos kryptis. Teigia, kad pozityvias, tikras žinias gauname tik iš specialiųjų mokslų, o filosofija yra nereikalinga.

laikas, praėjęs nuo Žemės atsiradimo maždaug prieš 4,5 mlrd. m. iki šių laikų.

(gr. pragma iš pragmatos – darbas, veikla):
1. filos. subjektyviojo idealizmo kryptis, praktinę empirinę individo veiklą laikanti intelektualiosios veiklos pagrindu ir vertinimo kriterijumi; susikūrė XIX a. aštuntuoju dešimtmečiu JAV; pripažinta amerikietiškojo gyvenimo būdo filosofija;
2. istorijos mokslo kryptis, apsiribojanti įvykių išdėstymu pagal jų išorinį ryšį ir nuoseklumą, neatskleidžianti istorinės raidos dėsnių.

(Pragiškis; apie 1369-1440), vienuolis, katalikybės skleidėjas Lietuvoje.

1968 metų įvykiai Čekoslovakijoje, per kuriuos Čekoslovakijos komunistų partijos (ČKP) reformatoriai bandė sudemokratinti ekonominę ir politinę sistemą ir sukurti „žmogišką socializmą“.

(Karolio universitetas), vienas seniausių Europos universitetų. Įkurtas 1348 m. 1380 m. čia studijavo pirmieji studentai iš Lietuvos. 1397 m. universitete įsteigta lietuvių studentų kolegija, kurios globėjas buvo J. Husas.

(pramonės perversmas), rankų darbu paremto agrarinio šalies ūkio persitvarkymas į ekonomiką, paremtą daugiausia mašinine gamyba, ir šį procesą lydintys socialiniai pokyčiai.

mitinis vaizdinys totemizme, žvėris – žmonių genties pranokėja ir globėja.

katalikų vienuolių ordinas, įkurtas Italijoje 1209 m. Buvo pirmi elgetaujantys vienuoliai, smerkė dvasininkijos gobšumą. Lietuvoje atsirado XIII a. per kryžiaus karus ir Mindaugo krikštą. XVIII a. turėjo apie 50 vienuolynų.

(Franz Ferdinand; 1863-1914), Austrijos erchercogas, Habsburgų dinastijos sosto įpėdinis. Bosnijos serbo nušautas Sarajeve kartu su žmona 1914 m. birželio 28 d. P. Ferdinando nužudymas tapo I pasaulinio karo pretekstu.

(Franz Joseph I; 1830-1916), paskutinysis Austrijos imperatorius (1848-1916) ir Vengrijos karalius (1867-1916).

1830 m. paryžiečių sukilimas, nuvertęs konservatyvųjį karalių Karolį X.

teismo institucijos Prancūzijoje, turėjusios tam tikrų politinių teisių. Pvz., Paryžiaus parlamentas, sostą užėmus nepilnamečiam valdovui, turėjo teisę skirti valstybės regentą, peržiūrėti ir svarstyti karaliaus tarptautinius susitarimus, ediktus ir kt.

(1789-1799), Prancūzijos visuomeninio gyvenimo socialinis-politinis perversmas. Vienas svarbiausių XVIII a. įvykių, pakeitęs ne tik Prancūzijos, bet ir visos Europos raidą. Revoliucija panaikino absoliutizmą, feodalinius santykius, įteisino demokratijos ir buržuazinius santykius, atvėrė spartesnių kapitalistinių santykių raidos galimybes.

(1870-1871), Prancūzijos karas su Prūsijos vadovaujama Vokietijos valstybių koalicija dėl viešpatavimo kontinentinėje Europoje. Karui pasibaigus susikūrė Vokietijos imperija, Prancūzijoje žlugo II imperija ir susikūrė III respublika.

(lot. praeambulum – einantis priešakyje), tarptautinio, ES ar nacionalinio teisės akto, sutarties, deklaracijos įvadinė dalis.

kai kuriose valstybėse – miesto policijos viršininkas.

(lot. precarium iš preces – prašymas), ankstyvųjų viduramžių Vakarų Europoje žemės nuomos forma. Teisę naudotis žeme ir pastatais vasalas dažnai įgydavo ne tiesiogiai, bet paprašęs senjoro, kad šis ją išnuomotų (pvz. iš Bažnyčios). Senjoras už žemę Bažnyčiai mokėdavo kasmetinį mokestį, o iš vasalo gaudavo činšą arba atodirbius.

(pranc. premier – pirmasis) žr. ministras pirmininkas.

(angl. presbyterians iš gr. presbyteros – vyresnysis), kalvinistų atšaka. Išplito Anglijoje, Airijoje, Anglijos kolonijose.

(Motiejus; vok. Matthaeus Praetorius; apie 1635-1704), Prūsijos ir Mažosios Lietuvos istorikas, etnografas, tautosakininkas, vertėjas.

(lot. praetor iš praeeo – einu priekyje):
1. Romos respublikos laikų pareigūnas. Ėjo teisėjo pareigas. Nuo 242 m. pr. Kr. rinkti 2 pretoriai: miesto (praetor urbanus), nagrinėjęs romėnų teismo bylas, ir svetimšalių (praetor peregrinus), nagrinėjęs romėnų ir svetimšalių bylas. Pretoriai būdavo skiriami ir provincijoms valdyti, todėl jų nuolat daugėjo: nuo 4 227 m. pr. Kr. iki 16 I a. pr. Kr.;
2. Romos imperijoje – miesto aukštasis pareigūnas.

(lot. praesidens kilm. praesidentis – sėdintis priešakyje), piliečių, parlamento narių ar specialios rinkikų kolegijos renkamas valstybės aukščiausiasis pareigūnas – valstybės vadovas.

demokratinė valstybė, kurioje rinkėjai renka ir jos vadovą (prezidentą), ir parlamentą.

tiesioginis prezidento vadovavimas vykdomajai valdžiai, pvz., JAV yra prezidentinė respublika. Prezidentas vienu metu yra ir valstybės, ir vyriausybės vadovas.

senesnioji žmonijos raidos dalis, apimanti laikotarpį maždaug nuo 2 mln. metų iki atsirandant raštui, fiksuojančiam istorinius įvykius. Lietuvoje priešistore laikomas laikotarpis iki valstybės susikūrimo XIII a.