Žodynas

1. mokslas apie istorijos mokslo raidą;
2. istorijos mokslo darbų visuma.

istorijos filosofijos dalis, tirianti istorinės būties teoriją. Kelia klausimus apie pačią istoriją: koks jos modelis, kokios jos varomosios jėgos ir t. t.

1. filosofinis istorigrafijos pricipas, teigiantis, kad istorijos raidą visų pirma lemia politiniai įvykiai, o šiuos – jų dalyvių įsitikinimai, interesai ir sprendimai;
2. XIX a.-XX a. pr. meno (daugiausia architektūros) kryptis ir principas, pagrįstas praeities stilių formų kartojimu.

žr. Atributinė kompetencija.

1939 m. rugpjūčio 23 d. Molotovo-Ribentropo pakto slaptu protokolu pasidalintos valstybės.

1815 m. Vienos kongrese atkūrus Italijos kunigaikštystes, dalį teritorijos perdavus valdyti Austrijai, prasidėjo nacionalinė italų kova už susivienijimą. Nei 1820 m., sukilimų, nei 1830 m. ir 1848 m. revoliucijų metu sukurti vieningos Italijos nepavyko. Tik iškilus ir sustiprėjus Pjemonto-Sardinijos karalystei, jos ministru pirmininku tapus Kamilui Kavūrui, 1859 m. buvo laimėtas karas prieš Austriją. 1860 m. prie Pjemonto-Sardinijos buvo prijungta Toskana, Modena, Parma, kilo sukilimai pietinėse Italijos kunigaikštystėse. Dž. Garibaldžio vadovaujami sukilėliai išvijo Abiejų Sicilijų karalių Pranciškų II. 1861 m. Italijos parlamentas išrinko Pjemonto valdovą Viktorą Emanuelį II Italijos karaliumi. 1870 m. prie Italijos buvo prijungta Popiežiaus sritis, Roma paskelbta karalystės sostine.

(1440-1505), Maskvos didysis kunigaikštis (nuo 1462). Vasilijaus II sūnus. Prijungė prie Maskvos Jaroslavlio ir Rostovo kunigaikštystes, Novgorodo žemę, Tverės kunigaikštystę ir kai kurias kitas žemes. 1480 m. nutraukė ryšius su Aukso Orda, už tai pramintas Šventuoju.

(1530-1584), pirmasis Rusijos caras (nuo 1547). Vasilijaus III sūnus.

(1882-1970), lietuvių gamtininkas, biologijos mokslų daktaras. 1919 m. Kaune įsteigė Gamtos tyrimo stotį su muziejumi, buvo jos vadovas. 1929 m. T. Ivanausko iniciatyva buvo įteigta Ventės rago ornitologinė stotis, 1937 m. – Žuvinto rezervatas, 1938 – Kauno zoologijos sodas.

(1810-1881), švietėjas, pirmųjų lietuviškų kalendorių leidėjas, rašytojas, vertėjas, leksikologas.

(1908-1971), lietuvių istorikas, vienas JAV leistos „Lietuvių enciklopedijos“ (dar vad. „Bostono enciklopedja“) autorių.

(VIII-VII a. pr. Kr.), sen. žydų religinis veikėjas, Biblijos personažas, vienas iš keturių didžiųjų pranašų. Skelbė monoteistinio judaizmo ir teokratinės valstybės valdymo principus.

LDK valstybinė institucija, kuri rūpinosi iždo reikalais. Veikė XVIII a. antroje pusėje. Sudarė 16 narių, renkamų Seimo, kuriam buvo atskaitinga. Rūpinosi LDK iždo pajamomis, transportu, pramonės ir prekybos plėtimu, sprendė finansų ir prekybos bylas bei ginčus.

sen. egiptiečių dangaus deivė, šeimos, ištikimybės, motinystės, gimdyvių, burtų, vaisingumo globėja, mirusiųjų užtarėja. Ozyrio žmona ir Horo motina. Helenizmo laikais Izidės kultas išplito Art. Rytuose, Azijoje, Graikijoje, Romoje.

sąmoninga valstybės vyriausybės užsienio politika, kuria siekiama politiškai, ekonomiškai ar kultūriškai atsiriboti nuo bendravimo su kitomis valstybėmis.

(slap. Rygiškių Jonas; 1860-1930), lietuvių kalbininkas, žymiausias XX a. I p. lietuvių kalbos normintojas.

(1892-1960), istorikas, teisės istorikas.

(Jadwiga; 1374-1399), Lenkijos karalienė (1384-1499), Vengrijos ir Lenkijos karaliaus Liudviko I jauniausioji duktė, Jogailos pirmoji žmona.

(Jehova), šventasis judaizmo Dievo Kūrėjo vardas, kuris buvo apreikštas Mozei. Iš judaistinės sampratos kilo krikščioniškojo Dievo Tėvo sąvoka.

(Jakobinų klubas), Prancūzijos politinė grupė, susiformavusi Prancūzijos didžiosios revoliucijos metu. Žymiausi vadovai – M. Robespjeras, Ž. P. Maratas, Ž. Ž. Dantonas. 1793 m. buvo užgrobusi valdžią, vykdė terorą. Jakobinų diktatūra žlugo 1794 m., įvykdžius Termidoro perversmą.

(tikr. Aleksandras Dambrauskas; 1860-1938), kunigas, prelatas, rašytojas, literatūros tyrinėtojas, filosofas.

žr. Krymo konferencija.

1582 m. tarp ATR ir Maskvos sudaryta sutartis, užbaigusi Livonijos karą.

(1858-1946), lietuviškos spaudos leidėjas, publicistas, vienas lietuvių tautinio sąjūdžio vadovų, aušrininkas. Vadinamas Mažosios Lietuvos patriarchu. Vienas laikraščio „Aušra“ leidėjų, jo atsakingasis redaktorius.

(1878-1950), teisininkas, istorikas, politikas. 1918 m. buvo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos valdytojas, 1919-1925 m. Vyriausiojo tribunolo teisėjas, 1924 m. pirmininkas.

1328-1826 m. Osmanų imperijoje egzistavusi reguliari rinktinė pėstininkų kariuomenė, sudariusi uždarą privilegijuotą karinę kastą.

(apie 989-1054), Kijevo didysis kunigaikštis (nuo 1019). Didžiojo kunigaikščio Vladimiro Sviatoslavičiaus sūnus.

(1761-1794), 1794 m. sukilimo Lietuvoje vadas. Sukilėlių generolas leitenantas.

XIX a. pab.-XX a. pr. Osmanų imperijos politinio judėjimo dalyviai.

(Lietuvių tautinės jaunuomenės sajunga Jaunoji Lietuva), 1927-1940 m. veikusi tautininkų jaunimo organizacija. Ugdė tautinę savimonę, patriotizmą, skatino domėtis tautos praeitimi, puoselėti jos tradicijas.