Žodynas

(Šventosios mūšis, Ukmergės mūšis), 1435 m. rugsėjo 1 d. prie Žirnajų ežero ir iš jo ištekančio Žirnajos upelio (apie 10 km į pietus nuo Ukmergės) įvykęs mūšis tarp pretendentų į Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą Žygimanto Kęstutaičio ir Švitrigailos kariuomenių.

Rusijos imperijoje bendras Kurliandijos, Lifliandijos ir Estliandijos gubernijų pavadinimas. 1801-1876 generalgubernatorija su centru Rygoje.

pirmųjų Lietuvos gyventojų kultūra. Paplitusi daugiausiai pietų ir pietryčių Lietuvoje. Manoma, kad šios kultūros gyventojai atsikėlė iš dabartinės Šiaurės Vokietijos ir Danijos teritorijos.

XV a. vid.-XIX a. I pusės Lietuvos bajorų ir didikų giminė. Svarbiausios valdos buvo Lydos, Gardino apskrityse. Kovojo dėl LDK savarankiškumo.

(1621-1684), LDK kancleris (1658-1684). Jo pastangomis 1673 m. Varšuvos seimas nutarė, kad kas trečias ATR Seimo posėdis vyks Gardine. Jo lėšomis pastatyta Pažaislio bažnyčia ir vienuolynas, apie 1670 m. baigta statyti Jiezno bažnyčia.

(1780-1835), Napoleono I adjutantas; 1814 m. vadovavo jo kariuomenės divizijai. 1830-1831 m. Lenkijos sukilėlių vyriausybės narys, vadovavo armijos korpusui.

(1624-1682), Lietuvos ir ATR karinis ir politinis veikėjas, 1667-1682 m. Lietuvos didysis etmonas, o 1669-1682 m. ir Vilniaus vaivada.

(pranc. pacifisme iš lot. pacificus – darantis taiką, taikus), opozicija karui arba kitokiam prievartiniam ginčų sprendimo būdui.

(lotyniškai – priimtinos sąlygos), XVI-XVIII a. ATR Seimo sutartis su kandidatu į valdovus.

pasakojamosios tautosakos žanras, aiškinantis gamtos ar istorijos objektų kilmę. Dažnai vaizduojami praeities įvykiai, susiję su ypatingomis vietomis, mitinių protėvių ar istorinių asmenybių veikla.

(turk. padisah iš pers. padi – ponas + šah – karalius, valdovas), kai kurių Art. ir Vid. Rytų šalių monarchų titulas. Persijos karalių, Osmanų imperijos sultonų, Didžiųjų Mogolų ir Afganistano monarchų (1926-1973) titulas; valdovas, turintis šį titulą.

vienas iš žymiausių vidurinių amžių Vakarų Europos universitetų, įkurtas 1222 m. 1592-1610 m. jo profesoriumi buvo G. Galilėjus.

mokslai, padedantys nustatyti istorinio šaltinio autentiškumą, jo informacijos vertę.

svarbiausias valstiečių, miestiečių, pirklių mokestis valstybei. LDK buvo paplitęs XVI-XIX a.

pirmykščiai religiniai tikėjimai ir kultai, pasireiškiantys fetišizmo, totemizmo, magijos, animizmo, politeizmo forma (lietuviai irgi laikėsi pagonybės). Žr. stabmeldystė.

žmogus, išpažįstantis pagoniškąjį tikėjimą, kurio pagrindą sudaro kosminė tvarka. Visa, kas būdinga žmogui, čia prilyginama gamtiškumui.

prūsų gentis, gyvenusi Pagudėje, tarp Nogato (Vyslos atšaka) žemupio ir Pasargės vidurupio. Gentiniai ryšiai juos siejo su bartais. IX a. svarbiausias prekybos centras buvo Trusas. Apie 1237-1238 m. juos pavergė kryžiuočiai.

(dėdė Atanazas; 1866-1933), rašytojas, kunigas. Laikraščio „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“ (1893-1896) redaktorius. Parašė apsakymų, apysakų, publicistikos.

XVI-XVIII a. LDK teismo institucija, sprendusi žemės bylas, žemės dalijimąsi tarp įpėdinių.

vienas iš aukščiausių LDK centrinės valdžios pareigūnų – kanclerio – pavaduotojas.

(lot. pactum – sutartis, susitarimas), svarbi tarptautinė sutartis. Joje dažniausiai numatomas savitarpio ir kolektyvinis saugumas, savitarpio pagalba, nepuolimo ir kiti klausimai. 

(1899-1980), žurnalistas, publicistas, rašytojas, SSRS ir LSSR politikas, 1940 m. vadinamosios Liaudies vyriausybės pirmininkas.

legendinis Lietuvos kunigaikščių pirmtakas, kildintas iš senovės Romos didikų.

(lenk. Podlasie), Lenkijos ir LDK istorinė sritis. Apėmė vakarų Bugo vidurupio ir jo intako Narevo aukštupio žemes. Palenkės šiaurėje iki XIII a. gyveno jotvingiai.

(paleo – senas + gr. lithos – akmuo), senasis akmens amžius. Lietuvoje datuojamas XI-IX tūkstm. pr. Kr.

istorinė sritis Vak. Azijoje, Viduržemio jūros rytinėje pakrantėje. Didžioji dalis priklauso izraeliui, mažesnės – Palestinos autonomijai ir Jordanijai.

(sutr. PIO; arab. Munazzamat al-Tahrir al-Filastiniyyah, angl. Palestine Liberation Organization), Palestinos arabų politinių organizacijų sąjunga, kurios tikslas – įkurti nepriklausomą Palestinos arabų valstybę.

(gr. palaistra iš palaiō – kovoju, imuosi):
1. sen. Graikijos kūno kultūros mokykla 13-16 metų vaikinams;
2. sen. Graikijoje – gimnastikos mokykla 12-13 metų berniukams.

1. feodalizmo laikų Vidurio ir Rytų Europoje dvaro padalinys su atskira sodyba, ūkiniais pastatais. dirbamomis ir kitomis žemėmis;
2. XVI-XVIII a. LDK, XIX-XX a. vidurio Lietuvos nedidelis dvaras.

(Žucevo kultūra), akmens amžiaus archeologinė kultūra, 3300-1800 m. pr. Kr. paplitusi Baltijos jūros pietrytinėje pakrantėje.

idėjinis politinis judėjimas, pabrėžiantis afrikiečių ir iš Afrikos kilusių žmonių savitą dvasinį tapatumą, siekiant juos politiškai organizuoti, skatinti protestuoti prieš diskriminaciją pasaulyje, kuriame viešpatauja baltieji. Sąjūdis kilo tarp JAV ir Vest Indijos juodaodžių inteligentų XIX a. pabaigoje.

politinė doktrina, pagrįsta JAV ir kitų Amerikos žemyno šalių istorijos, ekonomikos ir kultūros bendrumo idėja. Šia doktrina JAV rėmėsi stiprindama savo įtaką Lot. Amerikos šalyse, teisino savo karinį kišimąsi į Nikaragvą, Kolumbiją, Panamą, Dominiką ir kitas valstybes. Sustiprinti įtaką šiose valstybėse padėjo 1948 m. įkurta Amerikos valstybių organizacija.

81,6 km ilgio kanalas per Panamos sąsmauką, jungiantis Atlanto ir Ramųjį vandenynus. Baigtas kasti 1914 m. 

(gr. Panathēnaia), seniausia Atikos šventė deivės Atėnės garbei. Svarbiausia Atėnų polio šventė, švęsta kas 4 metai, trečiaisiais olimpiados metais, vasaros viduryje. Jos metu rengiamos sporto, muzikavimo varžybos.

(gr. panēgyrikos (logos) – iškilminga šlovinamoji kalba), literatūros žanras, šlovinamojo pobūdžio prozos ar poezijos kūrinys.

XIX a.-XX a. I pusės judėjimas, siekęs politiškai suvienyti visus vokiškai kalbančius žmones.

XIX a. susiformavusi ideologija, deklaruojanti viso pasaulio musulmonų vienybę.

XIX a.-XX a. pradžios judėjimas, siekęs slavų tautų vienybės.

(gr. pantheion iš pan – visa + theos – dievas):
1.politeistinės religijos dievų visuma;
2. visų dievų šventykla sen. Graikijoje ir Romoje;
3. bažnyčia, monumentalus pastatas, kuriame laikomi žymių žmonių palaikai arba kapinės, kuriose laidojami nusipelnę tautai asmenys.

(panturanizmas), XIX a. pab.-XX a. pr. Osmanų imperijoje kilęs politinis sąjūdis, grindžiamas ne tikyba, o rasine kilme, skelbiantis tiurkų etninę vienybę. Pagrindinis tikslas – visų tiurkų kalbomis kalbančių žmonių Osmanų imperijoje, Rusijoje, Kinijoje, Irane ir Afganistane politinis ir kultūrinis susivienijimas.