Žodynas

(1845-1894), Rusijos imperatorius (1881-1894).

(tikr. – Reinaldas Segnis), Romos popiežius (1254-1261).

(gr. Alexandros Makedonikos, lot. Alexander Magnus; 356-323 pr. Kr.), Makedonijos karalius (336-323 pr. Kr.), Pilypo II ir Epyro kunigaikštytės Olimpijos sūnus.

(1220-1263), Novgorodo kunigaikštis (1236-1251), didžiojo Vladimiro-Suzdalės kunigaikščio Jaroslavo Vsevolodovičiaus sūnus.

1492 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro paskelbta privilegija, kurioje jis pakartojo, patvirtino ir išplėtė visas 1447 m. Kazimiero pripažintas bajorų teises ir privilegijas.

(1629-1676), Rusijos caras (1645-1676).

(1690-1718), Rusijos caraitis, Petro I sūnus iš pirmosios santuokos.

(pagal graikų abėcėlės pirmųjų raidžių alfa ir beta pavadinimus), raidynas, gramatiniai simboliai – raidės ar skiemens ženklai – išdėstyti tam tikra seka.

samdyti kariai profesionalai, dažnai svetimšaliai.

(apie 1296-1377), Lietuvos didysis kunigaikštis (1345-1377), Gedimino sūnus.

politinis-prekybinis sandėris, kuriuo 1867 m. iš Rusijos Aliaską nupirko JAV už 7,2 mln. dolerių, t. y. už hektarą sumokėdama mažiau nei po 5 centus.

(pranc. alliance – sąjunga, susivienijimas), tarptautinių organizacijų ar valstybių sąjunga, susivienijimas tam tikrų įsipareigojimų pagrindu. Pvz., Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (NATO) šalys dažnai vadinamos Šiaurės Atlanto aljanso valstybėmis.

(Salvador Allende Gossens; 1908-1973), Čilės prezidentas (1970-1973). Pirmas pripažintas marksistas, laimėjęs laisvus prezidento rinkimus Lot. Amerikoje.

senovės lietuvių religinio kulto vieta. Dažniausiai tai kalneliai, giraitės, pievos, upeliai. Po Lietuvos krikšto alkai buvo naikinami arba juose statomos koplytėlės, kryžiai.

(isp. alcazar iš arab. al gasr – tvirtovė):
1. musulmoniškuose rytuose – pasaulietinė reprezentacinio pobūdžio rezidencija, statyta miesto centre arba už jo sienų;
2. Ispanijoje – gynybinių mauriškų rūmų pavadinimas; gyvenamosios ir ūkinės patalpos juosė kiemą su portikais.

(lenk. alkierz iš sen. pranc. arquiere):
1. nedidelis, dažniausiai kampinis stačiakampis ar kvadratinis atskiru stogu rūmų priestatas, skirtas gyventi moterims, apsistoti svečiams. A kartais vadinamas erkeris, uždaras balkonas, patalpa bokštelyje. Atsirado XVI a. pr. kaip gynybinių pilių bokštų reliktas; statyti iki XIX a. pab. Lietuvoje būdingi dvaro rūmų architektūrai (pvz., Panemunėlio, XVIII a. pab.);
2. nedidelė gyvenamoji patalpa dvaro rūmuose, skirta garderobui, miegamajam, kabinetui, alkovai;
3. gyvenamoji patalpa karčemose;
4. patalpa grūdams kaimo sodyboje.

(pranc. alcove iš arab. al qubba – skliautas, palapinė), poilsio, miego vieta patalpoje, atskirta paaukštinimu, baliustrada ar kitaip.

(vok. Allod iš sen. germ. al – pilnas, visiškas + od – nuosavybė, valda), individuali šeimos žemės nuosavybė.

žr. Gimbutienė Marija.

(isl. Althing), Islandijos parlamentas, renkamas visuotiniuose rinkimuose 4 metams.

Švedijos ir Abiejų Tautų Respublikos 6 metų taikos sutartis, pasirašyta 1629 m. Altmarke (dab. Stari Targas, Lenkija). Šia sutartimi Švedija išlaikė užkariautas Livonijos teritorijas (su Ryga) ir kai kuriuos Prūsijos miestus (tarp jų Klaipėdą). Lenkija neteko teisės Dancige statyti ir turėti karo laivyną. Sutartis pagreitino Švedijos įsitraukimą į 30 metų karą (1618-1648).

(lot. altaria), pakyla, kuri buvo statoma ant aukuro sudeginti aukai; kartais tapatinamas su aukuru.

(lot. alumnare – maitinti, auklėti):
1. įstaiga, kurios auklėtiniai (alumnai) iš bažnytinių ir privačių lėšų nemokamai gaudavo maistą, gyvenamąjį plotą ir mokslą. XVI a. pab. alumnatas buvo prie popiežiškosios seminarijos Vilniuje. Iki 1773 m. valdė jėzuitai, vėliau bazilijonai. Vilniaus alumnatas uždarytas 1798 m.;
2. dvasininkų kolegija, kurioje auklėtiniai buvo nemokamai išlaikomi ir mokomi. Renesanse plito alumnato pastatai su uždarais, keturkampiais, galerijomis apjuostais kiemais. Vilniaus unitų kunigų misionierių mokyklos alumnatas pastatytas 1622 m.

(pranc. ambassade):
1. valstybės aukščiausia diplomatinė atstovybė kitoje šalyje;
2. pastatas, kuriame dirba kitos šalies diplomatinė atstovybė.

nuo 1920 m. nuolat veikusi tarptautinė institucija, kurią sudarė D. Britanijos, Italijos ir Japonijos ambasadoriai Paryžiuje. Jai vadovavo Prancūzijos užsienio reikalų ministras. Konferencija kontroliavo Versalio taikos vykdymą, taip pat sprendė tarptautines problemas, apeidama Tautų Sąjungą. 1923 m. pripažino Lenkijai jos užgrobtą Vilniaus kraštą. Veikė iki 1931 m.

(pranc. ambasadeur), aukščiausias diplomatinio rango atstovas užsienio šalyje.

(tikr. Brazaitis Juozas; 1903-1974), Lietuvos Laikinosios vyriausybės švietimo ministras ir ministras pirmininkas (1941).

(gr. ambrosia – nemirtingumas), sen. graikų mitologijoje – nemirtingumą ir amžiną jaunystę teikiąs dievų maistas.

(ALT; angl. Lithuanian American Council), JAV lietuvių organizacija, įkurta 1941 m. Centras Čikagoje. Organizacijos tikslas – suburti visas JAV lietuvių demokratines jėgas, kovojančias dėl Lietuvos nepriklausomybės istorinėse etnografinėse žemėse, dėl pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių, teikti moralinę ir materialinę pagalbą Lietuvos žmonėms jų kovoje dėl laisvės. 1953 m. ALT rūpesčiu JAV Kongresas priėmė Kersteno rezoliuciją, pagal kurią buvo sudaryta komisija SSRS okupacinės valdžios žiaurumams tirti.

atleidimas nuo kriminalinės bausmės ar bausmės sušvelninimas, teistumo panaikinimas. Amnestiją paprastai suteikia valstybės vadovas ar parlamentas tam tikrai asmenų grupei.