Žodynas

(lot. sine cura – be rūpesčio), gerai apmokama tarnyba valstybės administracijoje viduramžiais. Sinekūros buvo traktuojamos kaip privati nuosavybė, galėjo būti perkamos ir parduodamos už didelius pinigus. Turtingų šeimų tėvai, norėdami užtikrinti savo vaikams ateitį, pirkdavo jiems sinekūras civilinėje administracijoje ar armijoje.

neorganiškas skirtingų elementų sujungimas, mišinys. Religinis sinkretizmas – pagoniškų ir krikščioniškų įvaizdžių mišinys.

1. Katalikų bažnyčios vyskupų ar metropolijų dvasininkų susirinkimas;
2. protestantų bažnytinės valdžios institucija – dvasininkų ir pasauliečių susirinkimas;
3. Rusijos stačiatikių bažnyčios valdžios institucija – patariamasis organas prie Maskvos ir visos Rusios patriarcho.

laiko tarpas, per kurį pasikartoja vienodos Mėnulio fazės, pavyzdžiui, jaunatis. Vidutiniškai lygus 29,530568 saulės paros. Sinodinis mėnuo dėl Žemės skriejimo aplink Saulę yra ilgesnis už žvaigždinį (siderinį) mėnesį.

(jap. sinto – dvasių kelias, dievų kelias), politeistinė Japonijos religija, apimanti daug grupių (sektų, religinių judėjimų), populiarių, ypač kaime, tikėjimų (būrimas, magija ir kt.). 

(jap. shgun-shoku), Japonijos dualinė valdymo sistema, kai aukščiausia valdžia buvo sutelkta siogūnų rankose, o imperatoriaus valdžia tapo nominali (1192-1867).

žydų nacionalinis judėjimas, kilęs XIX a.

(pers. sepahi – kareivis), kariai indai, daugiausia iš aukštesniųjų kastų (daugiausia nuo XVIII a. vid.) samdos būdu tarnavę Portugalijos, Prancūzijos, D. Britanijos kariuomenėse. 

(apie 1579-1631), prozininkas, leksikografas. Jėzuitas.

specialiai paruoštas titnago gabalas, nuo kurio būdavo nuskeliamos skeltės ir nuoskalos naudotos įrankių gamybai. Jų būta kelių formų: kūginių, piramidinių, pieštukinių, laivelio formos ar netaisyklingos formos.

istorinė baltų žemė abipus Nemuno žemupio, nuo Kuršių marių iki Šešupės žiočių apylinkių.

baltų gentis. Iš bendro baltų kamieno išsiskyrė V a. viduryje. Ji apėmė Jūros upės žemupį, pietuose ribojosi su Nadruva, rytuose – su aukštaičiais. Šilalės apylinkėse siekė žemaičius, šiaurės vakaruose – Lamatos gyventojus.

(1536-1612), jėzuitas, pirmasis Vilniaus universiteto rektorius.

jaunimo ir vaikų judėjimas. Pirmoji organizacija įsteigta 1902 m. Anglijoje. 1922 m. įkurta Lietuvos skautų asociacija, nuo 1930 m. pertvarkyta į Lietuvos skautų sąjungą.

(apie 1353-1397), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo ir jo antrosios žmonos Tverės kunigaikštytės Julijonos sūnus, LDK sritinis kunigaikštis.

(1895-1979), lietuvių karinis ir visuomenės veikėjas, diplomatas. 1940 m. SSRS okupavus Lietuvą Berlyne organizavo Lietuvių aktyvistų frontą (LAF). Rengė 1941 m. Birželio sukilimą.

žemė, skirta valstiečiams už tam tikrą rentą. Skirdavo dvarininkas, valstybė, bažnyčia. Į skirtinės žemės savoką neįėjo bendrai su dvaru naudojami miškai, ganyklos, vandenys.

(gr. Skythai), indoeuropietiškos gentys, gyvenusios nuo VIII-VII a. pr. Kr. iki III a. Juodosios jūros pakrančių stepėse.

(prieš 1490-prieš 1541), knygų spausdinimo Lietuvoje pradininkas, švietėjas.

vieta, kur perrašinėtos ir iliustruotos rankraštinės knygos.

(1894-1941), Lietuvos valstybės veikėjas, karininkas. Rėmė 1926 m. A. Smetonos valstybės perversmą. 1928-1934 m. divizijos vadas, 1939 m. karo mokyklos viršininkas. 1939-1940 m. vidaus reikalų ministras, brigados generolas. Sušaudytas Butyrkų kalėjime Maskvoje.

mūšis tarp lietuvių (žemaičių) ir Livonijos ordino, įvykęs 1259 m. pradžioje.

(1873-1959), arkivyskupas metropolitas, Biblijos vertėjas.

(1920-2000), kardinolas, Kauno arkivyskupas emeritas. Teologijos mokslų licenciatas. Antisovietinio pasipriešinimo dalyvis.

nelegalios kaimo pradžios mokyklos, veikusios lietuvių spaudos draudimo laikotarpiu (1864-1904).

indoeuropiečių tautos, kalbančios slavų kalbomis. Didžiausia Europoje etninė bendrija.

XIX a. vidurio rusų visuomeninis judėjimas.

(lenk. szlachta), Lenkijos ir Lietuvos bajorų luomas; Lietuvos bajorai ėmė vadintis šlėktomis po 1413 m. Horodlės unijos, kai gavo Lenkijos bajorų herbus.

(g. 1948), Lietuvos valstybės veikėjas. 1993-1996 m. – Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas. Parašė straipsnių, monografijų agrarinės ekonomikos klausimais.

(1882-1939), Lietuvos politikas. 1907-1912 – „Lietuvos ūkininko“, 1910-1912 – „Lietuvos žinių“ redaktorius. Vienas Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos įkūrėjų (1917). 1917-1922 m. šios partijos pirmininkas. 1918-1919 m. Lietuvos laikinosios vyriausybės Ministras Pirmininkas. 1920-1927 – Lietuvos Respublikos Seimo narys. 1926 m. Lietuvos Ministras Pirmininkas, užsienio reikalų ir teisingumo ministras. Atsistatydino per 1926 m. valstybės perversmą.