Žodynas

(tikr. Džiugašvilis; 1879-1953), Sovietų Sąjungos komunistų partijos ir valstybės vadovas. Žiaurus, labai stiprios valios, talentingas politikas, sovietų diktatūros genijus.

vienas svarbiausių mūšių II pasauliniame kare (1942 m. liepa-1943 m. vasaris).

XIII-XVIII a. Rusijos ir XV-XVIII a. LDK valdovo rūmų pareigūnas. Nuo XIV a. II pusės tvarkė ne tik didžiojo kunigaikščio maisto sandėlius ir jo stalo paruošimą, bet daržus, sodus, tvenkinius bei šiam ūkiui priklausančius kaimus. XVI a. pab. gavo rūmininko rangą. LDK stalininkas dar ir XV a. rūpinosi kunigaikščio maitinimu. XVI a. LDK ši pareigybė virto garbės titulu – dignitorija.

(1799-1848), lietuvių poetas, tautosakininkas. Parašė odę „Šlovė žemaičių“ ir 6 pasakėčias (1829). Rinko ir skelbė lietuvių liaudies dainas. Išleido gramatiką „Lietuvos kalbų visetas“ (1737), veikalą „Lietuvių mitologijos aiškinimas“ (1838), išvertė užsienio autorių darbų.

Rusijoje didelė kazokų gyvenvietė ar administracinis teritorinis vienetas, apimantis keletą mažesnių kazokų gyvenviečių.

(vok. Staatthalter – vietininkas, valdytojas), kai kuriose V. Europos valstybėse (Vokietijoje, Austrijoje, Nyderlanduose) XV-XX a. pareigūnas, vyriausybės vardu valdęs tam tikrą teritoriją. Pvz., Ispanijos karaliaus vardu administravo Nyderlandus.

(lot. padėtis, kuri yra), faktinė arba teisinė padėtis, kurią norima išsaugoti arba atkurti.

valstybė, kurios politika orientuota į esamos padėties (santykių su kitomis valstybėmis, nusistovėjusios galios pusiausvyros ir kt.) išlaikymą.

(lot. status – padėtis, būklė), asmens teisinė padėtis, būklė.

teisės aktų, normų rinkinys, turintis teisyno elementų.

(1866-1943), kunigas, politikas. Vienas Lietuvos krikščionių demokratų partijos vadovų. 1918 m. Lietuvos Tarybos vicepirmininkas, 1922-1926 m. kelis kartus Seimo pirmininkas ir vicepirmininkas.

Rusijos parlamentas, kurį po pirmojo posėdžio 1918 m. sausio 6 d. išvaikė bolševikai.

(apie 1450-1521), vokiečių istorikas, humanistas. Parašė Cvikau miesto ir Kryžiuočių ordino istoriją. Veikale „Apie Prūsijos senienas“ (1510, 1518) įrodinėjo, kad germanai buvo seniausieji Prūsijos rytinės dalies (ir Mažosios Lietuvos) gyventojai. Lietuvius kildino iš alanų. Tas veikalas – svarbus žinių apie senovės prūsų buitį šaltinis.

(Henry Morton Stanley; tikr. Džonas Roulendsas; John Rowlands; 1841-1904), D. Britanijos ir JAV keliautojas ir žurnalistas.

(Stuarts, Stewarts), Škotijos (1371-1714) ir Anglijos (nuo 1603) karalių dinastija.

filosofinė mokykla, propagavusi idėją, kad žmogaus gyvenimo sąlygas lemia aukštesnių jėgų nustatyta tvarka, kuri iš principo yra tobula ir kuri būtų įgyvendinta tikrovėje, jeigu jai netrukdytų kvaili arba blogi žmonės. Todėl kiekvienas išmintingas žmogus dvasios ramybę gali užsitikrinti tiktai atsiduodamas apvaizdos valiai ir šitaip veikdamas išvien su gėrio jėgomis.

1. stoicizmo filosofijos sekėjas; šalininkas;
2. kantrus, ištvermingas, ramiai pakeliantis negandas žmogus.

valstiečių žemėvaldos reforma Rusijos imperijoje. Pradėta caro įsaku 1906 m. Sustabdyta 1917 m. Reformos esmė – kaimų skirstymas į vienkiemius.

(norv. Storting), Norvegijos parlamentas, gyventojų renkamas ketveriems metams iš 155 deputatų. Per pirmąją Stortingo sesiją deputatai susiskirsto į Lagtingą (aukštieji rūmai; 1/4 deputatų) ir Odelstingą (žemieji rūmai).

(angl. Stonehenge – kabantys akmenys), žymiausias megalitinis statinys netoli Solsberio (Anglija), neturintis analogų pasaulyje. Pradėtas statyti apie 3500 pr. Kr. Visa statyba truko apie 1500 metų. Manoma, kad tai savotiška priešistorinė observatorija stebėti saulės, mėnulio ir žvaigždžių judėjimui, numatyti užtemimus.

(gr. Strabō; apie 63 pr. Kr.-apie 23 po Kr.), sen. graikų geografas, istorikas. 

(gr. stratēgos – karvedys), sen. Graikijos polio kariuomenės arba laivyno vadas.

(gr. stratēgia – vadovavimas):
1. karo meno teorija ir praktika, apimanti pasirengimą karui, vadovavimą karinėms pajėgoms, kariavimą;
2. politinės visuomeninės kovos vadovavimo menas.

(1760-1833), lietuvių poetas, kunigas. Kunigavo įvairiose Lietuvos vietose. Išleido pirmą originalią lietuvių grožinės literatūros knygą – poezijos rinkinį „Giesmės svietiškos ir šventos“ (1814). Parašė lenkų kalba „Giesmė Rygos miestui pagerbti“ (1824). Išvertė R. Belarmino katekizmą. Daugelis A. Strazdo eilėraščių virto liaudies dainomis.

(vok. Streik, angl. strike), darbininkų, tarnautojų ar valstiečių kolektyvinis atsisakymas dirbti, kol darbdavys arba vyriausybė patenkins jų keliamus ekonominius ar politinius reikalavimus. Pirmasis streikas Europoje įvyko 1345 m., Lietuvoje – 1861 m. netoli Turmanto.

mūšis, įvykęs 1348 m. vasario 2 d. prie Strėvos upės (spėjama, kad netoli Žiežmarių) tarp Lietuvos ir Kryžiuočių ordino.

(us. istrebitel – naikintojas), antrosios sovietinės okupacijos metais bolševikų mobilizuoti asmenys kovai su ginkluotu pasipriešinimu sovietiniam režimui Lietuvoje. Oficialiai vadinti liaudies gynėjais.

(apie 1547-1593), istorikas ir poetas. Pirmosios spausdintos Lietuvos istorijos – „Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kroniką“, išleistos 1582 m. Karaliaučiuje lenkų kalba, autorius.

(1752-1815), teisininkas, teisės filosofas, teologijos ir teisės daktaras, Vilniaus vyskupas (1814-1815), Vilniaus universiteto rektorius. Ekonominių disciplinų dėstymo pradininkas Vilniaus universitete.

(1885-1969), Lietuvos valstybės veikėjas. Vasario 16-osios akto signataras. Lietuvos Respublikos Prezidentas (1920-1926).