Žodynas

seniausias ir ilgiausias žmonijos istorijos laikotarpis nuo žmogaus atsiradimo iki pirmųjų metalinių dirbinių atsiradimo (2-1,75 milijonų metų iki IV-II tūkstm. pr. Kr.).

(lot. accredo – pasitikiu), įgaliojimas būti atstovu užsienio valstybėje ar tarptautinėje organizacijoje.

(gr. akropolis – aukštutinis miestas), sen. graikų miesto aukštutinė dalis.

(gr. axiōma), savaime suprantama tiesa, įrodymų nereikalingas teiginys.

(lot. actus – poelgis, veiksmas):
1. poelgis ar veiksmas;
2. oficialus dokumentas, fiksuojantis privačių asmenų, valstybės, kelių valstybių ekonomines ir politines sutartis bei sandorius, pvz., teisių perdavimo aktas;
3. dramos veikalo dalis veiksmas;
4. iškilmingas mokymo įstaigos susirinkimas;
5. dailės kūrinys, vaizduojantis nuogą žmogaus figūrą.

veiklus politinės, visuomeninės ar ūkinės organizacijos narys.

(lot. aqua – vanduo + duco – vedu), vandentakio dalis, nutiesta ant atramų per tarpeklį, kelią, upę ar slėnį ir iš tolimų vandens šaltinių švininiais vamzdžiais tiekianti vandenį į miestus.

(Thomas Aquinus; 1225-1274), italų scholastas, kurio mokymas iki šiol laikomas oficialiąja Katalikų bažnyčios filosofija.

gentys, kilusios iš sarmatų. Pirmaisiais amžiais po Kristaus išplito Šiaurės Kaukaze ir stepėse į šiaurę nuo Juodosios jūros.

(1826-1883), generolas, Vilniaus generalgubernatorius (1874-1880).

Rygos vyskupas (1199-1229).

1209 popiežiaus Inocento III paskelbto kryžiaus žygio prieš Katalikų bažnyčios požiūriu eretinį albigiečių judėjimą sukelti karai, kuriuose žuvo tūkstančiai žmonių. Truko iki 1229 m.

senovinis salų, kurios sudaro dabartiną Angliją, Škotiją ir Velsą, pavadinimas, tikriausiai keltų kilmės.

(1490-1568), paskutinysis Kryžiuočių ordino didysis magistras (1510-1525), pirmasis Prūsijos kunigaikštis (1525-1568).

(lot. alchemia iš arab. al-kimiya), tariamasis mokslas, siekęs pagaminti „filosofinį akmenį“, paverčiantį paprastuosius metalus tauriaisiais.

(apie 1310-1339), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino duktė, Lenkijos karalienė (nuo 1325), Lenkijos karaliaus Kazimiero III žmona. Prieš vedybas 1325 m. pakrikštyta Onos vardu. Šios politinės vedybos sustiprino pirmąją LDK ir Lenkijos karinę sąjungą prieš Kryžiuočių ordiną.

(lot. „kauliukas išmestas“), graikų poeto Menandro eilutė, reiškianti – burtai mesti, t.y. nuspręsta. Juos, pasak Svetonijaus, ištarė Cezaris, peržengdamas Rubikoną ir prieš senato valią ginkluotas įsiveržęs į Romą, taip sukeldamas pilietinį karą.

(1460-1506), Lietuvos didysis kunigaikštis (1492-1506) ir Lenkijos karalius (1501-1506), Kazimiero Jogailaičio sūnus.

(1777-1825), Rusijos imperatorius (1801-1825).

(1818-1881), Rusijos imperatorius (1855-1881).

(1845-1894), Rusijos imperatorius (1881-1894).

(tikr. – Reinaldas Segnis), Romos popiežius (1254-1261).

(gr. Alexandros Makedonikos, lot. Alexander Magnus; 356-323 pr. Kr.), Makedonijos karalius (336-323 pr. Kr.), Pilypo II ir Epyro kunigaikštytės Olimpijos sūnus.

(1220-1263), Novgorodo kunigaikštis (1236-1251), didžiojo Vladimiro-Suzdalės kunigaikščio Jaroslavo Vsevolodovičiaus sūnus.

1492 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro paskelbta privilegija, kurioje jis pakartojo, patvirtino ir išplėtė visas 1447 m. Kazimiero pripažintas bajorų teises ir privilegijas.

(1629-1676), Rusijos caras (1645-1676).

(1690-1718), Rusijos caraitis, Petro I sūnus iš pirmosios santuokos.

(pagal graikų abėcėlės pirmųjų raidžių alfa ir beta pavadinimus), raidynas, gramatiniai simboliai – raidės ar skiemens ženklai – išdėstyti tam tikra seka.

samdyti kariai profesionalai, dažnai svetimšaliai.

(apie 1296-1377), Lietuvos didysis kunigaikštis (1345-1377), Gedimino sūnus.