Žodynas

kraštutinis nacionalizmas. Teigia, kad tam tikra tauta yra išskirtinė, geresnė už kitas, skatina tautų priešiškumą.

(oficialus pavadinimas Spalio socialistinė revoliucija), bolševikų įvykdytas valdžios užgrobimas Rusijoje 1917 m. lapkričio 6-7 d. (sen. st. spalio 24-25 d.). Rusijos valstybinės valdžios perėjimo iš Laikinosios vyriausybės bolševikinėms taryboms laikotarpis.

(gr. Spartē), VI-V a. pr. Kr. valstybė, apėmusi Peloponeso pusiasalio pietinę dalį (Lakoniją, Meseniją, Kinuriją).

(lot. Spartacus; žuvo 71 pr. Kr.), 73-71m.  pr. Kr. Romos vergų sukilimo, apėmusio P. ir Vid. Italijos sritis, vadas.

(vok. Spartakusbund), Vokietijos kairiųjų socialdemokratų organizacija. Įkurta 1918 m. Propagavo internacionalines idėjas, reikalavo apginkluoti darbininkus, kėlė šūkį „Visa valdžia taryboms“. 1919 m. kartu su kairiaisiais radikalais įkūrė Vokietijos komunistų partiją. Aktyviausi spartakininkai – K. Libknechtas, R. Liuksemburg, V. Pykas.

draudimas spausdinti, įvežti ir platinti lietuviškus spaudinius lotyniškomis raidėmis 1864-1904 m.

(angl. speaker – kalbėtojas), anglosaksų ar jų valstybinę santvarką perėmusių valstybių (pvz., Australijos, JAV, Indijos, Kanados, N. Zelandijos) parlamentų arba jų žemųjų
rūmų pirmininkas. Lietuvių kalboje vartojama „pirmininkas“.

(1896-1947), lietuvių rašytojas, poetas.

(vok. Schutzstaffeln; pilnas – Die Schutzstaffeln der Nationalsozialistischen Deutschen Arbeiterpartei – Vokietijos nacionalsocialistų darbininkų partijos apsaugos rinktinės), Vokietijos nacių partijos ginkluoti elitiniai daliniai.

Sovietų Sąjungos komunistų partija.

1956 m. įvykęs Sovietų Sąjungos komunistų partijos suvažiavimas. Iškėlė taikaus sambūvio su kapitalistinėmis šalimis principą. N. Chruščiovui vadovaujant, pasmerkė J. Stalino asmens kultą, jo įvykdytas represijas prieš Komunistų partijos narius. Po šio suvažiavimo buvo panaikinti sovietiniai konclageriai.

Sovietų Sąjungos komunistų partijos suvažiavimas 1961 m., kuriame priimta nereali komunizmo sukūrimo programa. Pagal ją SSRS 1970 m. turėjo pralenkti JAV pramonės produkcijos vienam gyventojui kiekiu, 1980 m. sukurti komunistinę visuomenę, kurioje būtų patenkinti visi žmogaus dvasiniai ir materialiniai poreikiai.

Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjunga. Žr. Sovietų Sąjunga.

ginkluotas susirėmimas 1929 m. dėl bendrai valdomo Rytų Kinijos geležinkelio (RKG).

(tekstuose – „Stabdžių ir atsvarų“ sistema), posakis, atspindintis prezidentinio valdymo sistemoje veikiantį „valdžių padalijimo“ principą bei įstatymų leidimo valdžios ir vykdomosios valdžios institucijų tarpusavio sąveiką.

daugdievyste pagrįstos religijos, pirmykščiai tikėjimai, pvz. senovės baltų tikėjimai. Kitaip – pagonybė.

spėjama, kad pirmieji stačiatikiai Lietuvoje apsigyveno XII a. pabaigoje. Lietuvos kunigaikščiai neretai ir patys priimdavo stačiatikių tikėjimą. Iki XV a. vidurio taip pasielgė apie 40 lietuvių kunigaikščių. LDK kunigaikščiai stengėsi, kad jų valdžioje esančių stačiatikių žemių vyskupai nepriklausytų nuo Maskvos. Sukurti LDK bažnytinį stačiatikių centrą ypač stengėsi didysis kunigaikštis Algirdas. Iki Lietuvos krikšto LDK valdovai stačiatikybę toleravo, tačiau, priėmus katalikybę, popiežiaus spiriami turėjo skleisti tarp stačiatikių katalikybę.

(ortodoksija, pravoslavybė), viena iš pagrindinių (greta katalikybės ir protestantų) krikščionių krypčių.

(1736-1800), grafas, Pabaltijo vokietis, Rusijos diplomatas. 1772-1791 m. ambasadorius ATR. Jo spaudimu sušauktas 1773-1775 m. Seimas, kuriame Stackelbergas privertė patvirtinti 1772 m. Respublikos padalijimą.

(lot. stagnum – stovintis vanduo), terminas, apibūdinantis XX a. 8 deš. SSRS sustabarėjusią bei vystytis nustojusią visuomeninę ir ekonominę būseną.

(tikr. Džiugašvilis; 1879-1953), Sovietų Sąjungos komunistų partijos ir valstybės vadovas. Žiaurus, labai stiprios valios, talentingas politikas, sovietų diktatūros genijus.

vienas svarbiausių mūšių II pasauliniame kare (1942 m. liepa-1943 m. vasaris).

XIII-XVIII a. Rusijos ir XV-XVIII a. LDK valdovo rūmų pareigūnas. Nuo XIV a. II pusės tvarkė ne tik didžiojo kunigaikščio maisto sandėlius ir jo stalo paruošimą, bet daržus, sodus, tvenkinius bei šiam ūkiui priklausančius kaimus. XVI a. pab. gavo rūmininko rangą. LDK stalininkas dar ir XV a. rūpinosi kunigaikščio maitinimu. XVI a. LDK ši pareigybė virto garbės titulu – dignitorija.

(1799-1848), lietuvių poetas, tautosakininkas. Parašė odę „Šlovė žemaičių“ ir 6 pasakėčias (1829). Rinko ir skelbė lietuvių liaudies dainas. Išleido gramatiką „Lietuvos kalbų visetas“ (1737), veikalą „Lietuvių mitologijos aiškinimas“ (1838), išvertė užsienio autorių darbų.

Rusijoje didelė kazokų gyvenvietė ar administracinis teritorinis vienetas, apimantis keletą mažesnių kazokų gyvenviečių.

(vok. Staatthalter – vietininkas, valdytojas), kai kuriose V. Europos valstybėse (Vokietijoje, Austrijoje, Nyderlanduose) XV-XX a. pareigūnas, vyriausybės vardu valdęs tam tikrą teritoriją. Pvz., Ispanijos karaliaus vardu administravo Nyderlandus.

(lot. padėtis, kuri yra), faktinė arba teisinė padėtis, kurią norima išsaugoti arba atkurti.

valstybė, kurios politika orientuota į esamos padėties (santykių su kitomis valstybėmis, nusistovėjusios galios pusiausvyros ir kt.) išlaikymą.

(lot. status – padėtis, būklė), asmens teisinė padėtis, būklė.

teisės aktų, normų rinkinys, turintis teisyno elementų.